*     *    *
Rugsėjis rugpjūtį
vis gundo
spalvinga astrų kepure,
įsauly pabūti
kviečia,
kai aukštumos
giedrėja vakare:
tokioj gilioj
vėstančioj bedugnėj
mažyčiu šviesuliu
sužibt,
bet šiaurys geso
klevo ugnį
ir taikos viltį
priešaušry
nugnybt.
O vėstanti žemė
alsuoja rūkais
paryčiais,
dangų darganos semia,
liūdesiu sielą
apleis...
Mirksniui
gausiu kūną,
protą pavergęs,
o jei sielą išskleisiu
kaip žiedą balčiausią,
tau ji žadės
amžinatvę lyg erkę,
tarsi to kūno
man būt
neužtekę...