Knygos kvapas, o jausmas visai ne knygiškas.
Iš pastirusių posmų lenda vaizdai ir užuominos.
Ir pasaulis akimirkai tampa blankus ir lyriškas,
Suvarpytas eilėraščio nuotrupų, balso šiek tiek monotoniško,

Suvarpytas minučių skeveldrų ir mažyčių skundinių iečių
(Prašė baigti rašyti taip kariškai, bet, matyt, per giliai įsisėdo,
Pripratau, priskaityta per daug, tai atleiskit, kitaip negalėsiu,
Tai atleiskit, blakstienos, šilkai, vyšnių sodai – ne man taip kalbėti),

Nors atsimenu, buvo kalnai, oleandrai ir jūros smaragdas.
Buvo, leidosi saulė tarp Savos ir seno Dunojaus,
Buvo žvilgsnis, lietimas, jie kitaip pasakytų – kontaktas,
Buvo bučinio nuotrupa, mintyse taip dažnai atkartojama.

O dabar vėl seni rinkiniai, juodos knygos klampios poezijos,
Vėl grįžti į pasaulį, kuris šitiek kartų gyventas.
Kur pažįstamas keistas, per laiką atbukęs skaudėjimas,
Bet dar juntamas vėjo esamuoju vadinamo dvelksmas.