Gal ir gerai, bet galvoj kirbėjo nuojauta, kad to neužteks. Ką dar galima būtų atskleisti? Kad mokiausi piešti, bet piešimo mokytojas visada išsigąsdavo, pamatęs mano darbus, jis sakė, vaikeli, tau su galva, negerai, nes piešdavau falus su briedžio ragais, žmonių veidus su varpomis vietoj nosies arba subines, prismaigstytas raudonų rožių?  
Kad tėvas alkoholikas, amžiną atilsį, paliko mus prieš devynis metus ir iki mirties valkatavo bei gėrė. Iš kokių pinigų jis gėrė man visada buvo paslaptis. Tai pati sunkiausia mįslė, kurios dar nesu įmynęs - žmonės nedirba, bet nemiršta iš bado, be to dar nuolat girti, stebuklas vertas Jėzaus rankos. Kartais aš jį sutikdavau mieste, jis nevisada mane pastebėdavo, o kai pastebėdavo pasisveikindavo, bet mes niekada nepasikalbėdavome, jis nudelbdavo akis į žemę ir nueidavo savo keliais. Paskui pasirodė ta garsioji “Apsivalymo” pataisa, pagal kurią visi vėltėdžiai, nusikaltėliai ir degradai turėjo eiti į šventąjį karą dėl jūros. Dabar ir pats patekau į šios pataisos formatą. Tėvas po savaitės buvo užmuštas ir po mirties, kaip ir visi žuvusieji kariai, buvo apdovanotas didvyrio ordinu, o mes gavome vienkartinę didvyrio piniginę išmoką, kurios užteko tik bent kiek padoriau palaidoti palaikus.

Tas karas. Kaip galiu paaiškinti, ką jam jaučiu? Jis vyksta beveik tiek pat, kiek aš gyvenu. Prasidėjo  dėl kelių kilometrų jūros ruožo, kuris tariamai priklauso mums, arba tiem “žirgo galvoms“, kaip mūsų kaimynus kažkodėl vadina  visi, net oficiali žiniasklaida, įdėdami į šį terminą  paniekos ir  protinio neišsivystymo  atspalvį, nors man žirgai ir jų galvos visada atrodė labai gražūs ir išmintingi padarai, todėl taip vadinant  žmones, aš tos paniekos  nejaučiu.  Karas, iš pradžių apėmęs visą šalį, ilgainiui lokalizavosi pajūryje ir abi kariaujančios pusės jame telkė ribotą kariuomenės kontingentą, kurį nuolat papildydavo kokiais nepritapusiais  visuomenėje elementais.  Abiem pusėm karas, buvęs šventas, virto  tik apsivalymo nuo šiukšlių priemone ir naujų taktikos metodų taikymo poligonu.

Ką dar galėjau apie save pasakyti? Kad dvidešimties būdamas dar neturėjau lytinių santykių, jei neskaitysime saviraiškos užsiėmimų? Vargu ar apie tai reikia čia užsiminti, nors kita vertus gal tai galėtų pasitarnauti kaip mano nenormalumo įrodymas? Tai reikštų, kad visi skaistuoliai turi būti uždaromi į beprotnamį?  Kažkokia velniava gaunasi. Kodėl aš neturėjau tų prakeiktų santykių? Nežinojau kaip atsakyti į šį klausimą net sau pačiam. Aišku, esu negražus, tai pirmas dalykas, kuris ateina į galvą. Esu nei per aukštas, nei per žemas, vidutinis, arba kiek žemesnis nei vidutinis, nesportiškas, niekada nemėgau jokio sporto ir nedariau jokių fizinių pratimų. Mano veidas neatrodo labai vyriškai, nes dar nė barzda neauga. Plaukai juodi, tiesūs  ir susiriebalavę, nosis ilga, neišraiškinga, lūpos plonos, smakras apvalus, ausys atlėpusios. Nepastebėjau niekados, kad į mane ilgiau būtų užsižiūrėjusi kokia mergina. Pats irgi nudegiau porą kartų pasiūlęs joms savo draugiją ir daugiau nedrįsau. Guodžiuosi mintimi, kad man dar neatėjo laikas.

Tuo metu atėjo pietų metas ir senyvas prižiūrėtojas, kuriam buvo gal keturiasdešimt metų, įvažiavo su vežimėliu, prikrautu lėkščių, puodelių  ir bidonų su sriuba, karštomis bulvėmis su sasiskomis ir kompotu. Dėliodamas maistą į lėkštes jis man paaiškino padėtį: šią savaitę yra mano eilė prižiūrėti seilių gamintoją – vyrukui šiek tiek sutriko rijimo funkcija, todėl seilės jam ir teka pro šalį ir jas sugeria geroji pagalvė, kurią aš turiu kelis kart per dieną apversti, o jeigu ji vis tiek būna šlapia, tada galima bandyti pakišti rankšluostį arba paklodę, nes per dieną pagalvės kelis kartus niekas nekeis, geriausiu atveju vieną kartą, o savaitgaliais, kai sandėlys yra uždarytas ir švarių užvalkalėlių negausi, tai tenka arba savo pagalvę skolinti arba kišti po galva tualetinį popierių, kurio taip pat labai trūksta, tur būt pastebėjai to pasekmes  ant koridoriaus sienų; valgį nuryti šis laikinai sutrikęs pilietis taip pat negali, todėl skystą maistą, pavyzdžiui sriubą, reikia  supilti užvertus ir palaikius jo galvą atloštą (gailestingasis samarietis tuoj ir pademonstravo man šį maitinimo būdą), o kitus produktus tiesiog reikia palaikyti prispaudus su šaukštu gerklėje ir tada jie patys nuslinks stemple į skrandį. Į tualetą nueina pats, tik, aišku, turi jį palydėti, nes be to jam dar yra sutrikusi ir orientavimosi erdvėje funkcija, todėl vienas gali pasiklysti. Kiti palatos kaimynai –  normalūs, be problemų.
Viskas man buvo labai aišku ir tik patvirtino mano nuojautą, kad čia tikrai nenuobodžiausiu.  
Pabaigau savarankiškai maitinti seilių fabriką sriuba ir ketinau grūsti jam į nasrus sasiską, bet idiotas sulaikė mano ranką ir pasakė: jis nevalgys, ir pats pasiglemžė mėsos surogatą. Man beliko tik sustumti į atvirą angą bulvių košę, kurią palaikiau šaukštu minutę ir pajutau kaip ji dailiai nuslydo į jos jau laukiantį virškinimo mechanizmą. Reikia pasakyti, kad mane kiek nustebino įrankių asortimentas, kurį sudarė vienintelis aliumininis šaukštas, bet galiausiai priėjau išvados, kad beprotnamio administracija, matyt, ne be pagrindo baiminasi, kad jos globotiniai vieną dieną gali juos visus nudurti aliumininėmis šakutėmis.
Arabų berniukas  į viską žiūrėjo per akių viršų. Bet į burną šaukštą pataikė. Jis atrodė, kaip koks krepšinio asas, kuris žiūri į vieną pusę, o pasuoja į kitą. Idiotas vis žvilgčiojo  į  lėkštes, tykodamas ką dar galėtų nugvelbti, tad man jo pagailo ir aš atidaviau  savo sasiską, už ką jis vėl pažadėjo man atsilyginti “natūla”, aš pasakiau: nereikia, dovanoju, ir išgėriau savo lėkštę pieniškos grikių sriubos. Greitai visi buvome sotūs ir laimingi, ir aš vėl ruošiausi gulti prie sienos tęsti savo biografijos rašinį, bet idiotas priminė: Jį leikia nuvesti,  ir parodė į seilių saugyklą.  Aišku, juk šią savaitę mano eilė budėti.

Kadangi dar nežinojau kurioj pusėj yra tualetas, tai pasukau į priešingą tai, iš kurios atėjome su stora sesele. Mano globotinis, kuris nesiorientavo erdvėje, tam neprieštaravo, tik kraipė  galvą ir taškė seiles į visas puses, greitai aš buvau visas šlapias. Mes praėjome poilsio kambarį, kuriame mačiau daug kvailų veidų, spoksančių į televizorių, ir tada pamaniau, kad čia galbūt galėsiu pasižiūrėti žinias, kuriose labiausiai mane domino žuvusiųjų statistika, abiejų kariaujančių pusių pateikiama pagal tą patį principą - priešo nuostoliai turi būti didesni. Greitai supratau, kad einame ne ta kryptimi, nes rudos dėmės ant sienų baigėsi, negalėjau kaltinti savo bendražygio, bet užtai galėjau pasidžiaugti savo loginiu mąstymu. Pasukome atgal ir dėmių vėl ėmė rastis kaskart vis daugiau. Už kampo į dešinę, išgirdau visai protingą patarimą ir atsisukau į balso šaltinį. Juo pasirodė besanti nedidukė mergina gal mano metų, iškart pamaniau, kad ji man tinka pagal visus parametrus. Be to dar matėsi, kad ji nėra praradusi orientavimosi erdvėje funkcijos, o tai, man atrodė, šiuose namuose yra nemažai. Aš padėkojau  ir jau linksmesnis nuplaukiau per seilių kanalą nurodyta linkme.

Parvedęs nemokamą seilių gaminimo aparatą į palatą tuoj pat vėl išėjau pasižmonėti, tikėdamasis dar kartą susitikti paslaugiąją mergelę. Ji, matyt, irgi manęs laukė, nes niekur nebuvo pasitraukusi iš tos vietos, kurioje paskutinį kartą ją mačiau. Aš stabtelėjau vos ją pamatęs kaip įbęstas ir sekundę kitą mes žiūrėjome viens į kitą, tada pagavau jos šypsnį ir pagalvojau, įdomu kas pas ją galėtų nelabai gerai  funkcionuoti.? Tu psichas? ji pirma uždavė tą klausimą, kurį norėjau pasiųsti jai. Aha, o tu? Aš irgi. Kažkodėl mums tai pasirodė labai juokinga ir mes abu nusižvengėm, tiksliau nusižvengiau aš, o ji pasitenkino skambiu juoku. Dėl ko tu čia? ji neketino perleisti man iniciatyvos, o aš nutariau pabūti džentelmenu ir jai nesipriešinti. Dėl seksualinių problemų, mįslingai atsakiau. Oho, turi problemų?
Tik vieną – neturėjau lytinių santykių.
Baik triesti, taip nebūna, nusijuokė ji.
Už tai ir uždarė, kad nebūna. Sako esu nenormalus. Ji nužvelgė mane iki pusės nuo apačios, tada paklausė: O rimtai?
Nenoriu kariauti, kai kam tai irgi atrodo nenormalu. O tu ką čia veiki? paskubėjau pats šį kartą pateikti klausimą, kol ji vėl nesurengė viktorinos.
Aš čia dažna gyventoja, kai paūmėja epilepsija, tai ir atveža. Palaiko, pagirdo tablečių ir vėl einu į pasaulį.
Tau gerai, kažkodėl kvailai leptelėjau, nors žinojau, kad epilepsija nėra jau taip labai gerai.
Aha, atsakė ji ir mes vėl – aš nusižvengiau, ji nusijuokė. Po to ilgai vaikščiojom, kalbėjom, ji man viską aprodė. Išėjom į lauką, nors buvo dar šalta, tik ankstyvas pavasaris, bet žolė jau prasikalusi, medžiai užsipumpuravę, pasiruošę sprogti. Saulės nebuvo, tad tik  greitai perėjom kiemelio alėjomis, patyrinėjom aukštą mūrinę tvorą, sufantazavom gal penkiolika būdų kaip iš čia pabėgti ir vėl grįžom į šilumą. Pažiūrėjom televizorių. Vakar mūšyje prie pajūrio kaimelio, kuris daugybę kartų pereidavo tai į vienas, tai kitas rankas, žuvo priešų  penkiais daugiau negu mūsiškių. Tai buvo didelis pranašumas. Karas, kaip teigė televizorius, artėja prie neišvengiamos pergalės. Ir taip jau beveik dvidešimt metų. Kodėl man visa tai neatsibosta? Ji irgi pasakė, kad tai nuobodu. Tarp kitko, jos vardas buvo Sima, arba, kaip ji pati sakė, Simka. Ji ir buvo kažkuo panaši į kačiuką. Bet mes nesibučiavom.

Naktis buvo gal net dar įdomesnė, nei diena. Pirmiausiai prieš miegą atėjo tas senyvas prižiūrėtojas, kuriam buvo gal keturiasdešimt metų, ir paklausė, ar kas nenorėtų nusipirkti degtinės; idiotas norėjo, bet siūlė atsiskaityti „natūla“, prižiūrėtojas atsisakė, matyt, buvo per senas; arabų berniukas dar buvo per jaunas lakti degtinę, tad žiūrėjo kažkur per akių viršų, o seilių kombinatas niekaip nesureagavo į šią siūlomą produkciją, likau tik aš, bet aš prieš paguldomas čia kaip tik buvau apsisprendęs mesti gerti, nes pastebėjau, kad greitai galiu įgyti priklausomybę, be to bijojau tėvo genų, kurie neabejotinai būtų mane nuvedę šunkeliais, tad irgi atsisakiau. Prižiūrėtojas paklausė: Gal neturiu pinigų? tai čia nieko baisaus, imk ant skolos. Kai aš vis tiek atsisakiau, idiotas pasakė man: Idiotas.

Paskui visur užgeso šviesa. Jungiklių niekur nebuvau pastebėjęs, vadinasi kažkoks šviesų operatorius centralizuotai padarydavo tamsą, tik virš durų įsijungė žalias šviestuvo gaubtas, koks būna kino teatruose, betrūko tik užrašo „exit“. Buvau beužmiegąs, kai į lovą kaip žaltys įsliuogė idiotas ir sušnibždėjo: Natūla. Baisiausiai persigandau ir iššokau iš lovos, gerai, kad mano lova buvo arčiausiai durų, tad netrukus jau buvau storos seselės kabinete. Kažką suvapėjau apie idiotą ir ji netardama nei žodžio priglaudė mane prie savo krūtinės. Po to paguldė mane ant kušetės  ir užgesino šviesą. Prisėdo šalia. Jutau jos minkštą šiltą ranką, glostančią mano pečius. Nugarą. Kojas. Galų gale ji padarė tai, ko tikėjausi per pirmą mūsų susitikimą – apžiojo.

Į palatą grįžau nieko nebijodamas, jaučiausi kietas, buvau susijaudinęs ir laimingas, nuveikęs kažką tikrai vertingo savo trumpame gyvenime. Vienas debesiukas, tiesa, praplaukė kažkur pasąmonėj – ar tai galima vadinti skaistybės praradimu? bet atidėjau šį svarstymą kitam kartui. Dabar pasigailėjau, kad nepaėmiau degtinės į skolą, mielai ją būčiau išgėręs su idiotu. Lovoje radau savo laikrodį, jis rodė penkiolika minučių po dvyliktos. Užmigau kaip užmuštas.