Ką darysi?  Be reikalo tik ėjo pas brolius, galėjo numanyt, kad taip bus. Ar pirmas kartas? Bet galvojo, kai tokia nelaimė, suminkštins brolių širdis.
  Pavyko susitarti su lentpjūvės savininku. Užmokėjo jis Povilui už tris mėnesius „ iš kalno“.  Dar pasiskolino iš seniūno šimtelį. Gražiai palaidojo Magdelę, užsimokėjo už ligoninę. Iš tų pačių ištaikęs, dar ir stogą užklojo ant gegnių, kad namas nepūtų. Langų ir durų skyles lentomis užkalė - taip bus geriau. Dabar jau nebeaišku, kiek stovės tas nebaigtas namas. Kai pasidarė tiek skolų, o be to , kai nebėra jau Magdelės, kam ir tas namas reikalingas?
Uošviai, kiek galėdami, padeda. Patys prislėgti nelaimės, netekę vienturtės dukters, užjaučia žentą, stengiasi sudaryt kuo geresnes sąlygas: jam ir kąsnelis gardesnis, ir kambarėlis vienam, kad galėtų pailsėti po sunkaus darbo. Mažiuką jie pasiėmė pas save į pirkią ir pasistatė jo lovelę prie savo lovos už mūrelio.
Povilas guli kambarėlyje vienas, niekas netrukdo ilsėtis, bet užmiega tik pirmą miegą, kai vakare grįžta išvargęs po darbo ir atsigula po vakarienės. O kai pabunda naktį, taip ir neužmiega iki ryto. Vartosi lovoje, blaškosi, graužiasi, kaltina save dėl Magdelės mirties. Ji Povilui kaip gyva akyse: baisiausiai jos ilgisi, verkia, negali priprasti, kad jos jau nebėra šalia ir kad jau niekada nebebus, keikia brolius ir visą pasaulį. Taip besikankinant, ateina rytas. Keliasi Povilas mažai miegojęs, dirbdamas jaučia silpnumą, spengia ausyse. Vos sulaukia vakaro. Vakare krenta į guolį kaip negyvas, bet vidurnaktį pabunda - ir vėl tas pats.
  Kartą pasiskundė uošvienei. Ta išvirė valerijonų arbatėlės, taip kaip ir sau. Povilas išgeria kada ne kada prisiminęs arba, kai uošvienė primena. Gal dėl to nelabai ir padeda.
  Žiema - sunkus metas. Tos ilgos, juodos, pilnos širdies skausmo naktys jį visai nukamavo, bet prašvito pavasaris, prašviesėjo ir gyvenimas. Nors Povilas kankinosi, tačiau rankų nenuleido: sugebėjo atiduot skolą seniūnui, atidirbo savininkui. Dabar už darbą gauna atlyginimą - visai kita nuotaika dirbti. Galima ir pataupyti. Dabar jau jis visai kitaip galvoja nei anksčiau : „ Nėr Magdelės - ir nieko nebereikia“.
  Magdelės nebėra, nieko jau nepadarysi, bet sūnelis auga, štai kam reikia, kad užaugęs turėtų kur gyventi. Ne taip kaip pats dabar bastosi be savo vietos.
Šis pavasaris atnešė dar ir netikėtą įvykį. Birželio viduryje „užėjo sovietai“ ir tarp ramių gyventojų  sukėlė sumaištį. Vieni nusigando, kiti apsidžiaugė: „nauja valdžia biednus ir nuskriaustus gina“. Pasklido visokios kalbos, spėliojimai, abejonės. Imta šnekėt apie trėmimus ir išbuožinimus, konfiskavimus. Tos kalbos vertė ne vieną susimąstyti, kaip reikės gyventi toliau. Sunerimo ir broliai.
Povilui nei šilta, nei šalta. Jis nieko neturi - iš jo nieko neatims. O kai dėl darbo - tai ar prie tos, ar prie kitos valdžios darbininkų reikės. Žmonės ir toliau gyvens, statys, remontuos būstus. Be medienos neišsivers nė vienas, turintis ar didelį ūkį, ar mažą sodybėlę.  Povilas ramus, dirba savo darbą.
  Vieną sekmadienį po pietų netikėtai atėjo žmogus, pasiųstas pranešti, kad broliai kviečia jį į vienkiemį. Povilas, nieko nelaukęs, eina, bet nelabai supranta, kam broliams jo prireikė.
- Sveiki,- sako įėjęs ir pakviestas sėdasi ant suolo prie stalo.
- Seniai bebuvai, kaip gyveni? - kalbina Karolis,- nė akių neparodai...
- O ką mačys? Kiek aš čia vaikščiojau, o kas iš to? Ar šiaip, ar taip - neina su jumis susišnekėt.
- Gal, sakau, šiandien imkim ir padarykim viskam galą? - rimtai kalba Karolis. - Mes su Justinu padarėm šiek tiek pinigo ir galėtumėm dabar atsiskaityti. O gal nebereikia?
- Kur gi ne? - nudžiugo Povilas. - Kaip nereikės? Per žiemą tik pūdau trobą. Per vasarą iki rudens galėčiau viską pabaigt. Iki žiemos sudėjus duris ir langus, išmūrijus pečius, po vidų ir per žiemą būtų galima darbuotis.
- Na, matai,- šypsosi Karolis, - jeigu taip, tai va, visi popieriai ant stalo. Žemė dar tebėra tėvų vardu. Iš viso dvidešimt šeši hektarai.
- Kiek? - nustebo Povilas.
- Dvidešimt šeši. Važiuojam pradžioj savaitės į miestą pas notarą, pasidalinsim. Ten apskaičiuos, kiek kuriam priklauso žemės, o jei ne - tai kiek pinigais. Gausi pinigus - pasirašysi, kad dalį atsiėmei. Ir kvit. Tau bus atiduota, o mes su Justinu žiūrėsim, stengsimės čielą žemę išlaikyt. Žmonės visaip šeka, bet tai tik kalbos. Kaip bus, dar niekas tikrai nežino, bet kam tie piktumai? Geriau, kad tarp mūsų jų nebūtų ir kad iki valdžios nenueitų. Gerai, Povilai?
- Dėl manęs, tai seniai buvo galima viską sutvarkyt. Patys žinot. Kiek kartų buvau atėjęs prašyti, bet vis likdavau durnelio vietoje. Gerai, kad nors dabar susipratot.
- Geriau jau, kad nebūtų piktumų, - dar kartą pabrėžė Karolis. - Juk nė karto nesakiau, kad neatiduosiu. Vis sakiau - kai turėsiu. Dabar, kai jau sukrapštėm, tai iš karto ir pranešėm.
Atsiėmęs savo dalį, Povilas iki kito pavasario baigė statyti ir įrengti namą. Net tvoras apsitvėrė ir pradžiai pasodino keletą obelų ir kriaušių.
  Kai birželyje prasidėjo masiniai trėmimai, tai Karolį su Justinu išvežė vienus iš pirmųjų, kartu su kitais didžiažemiais.