Apmuturiuota juosta mano,
Kreivais mazgeliais nurantyta,
Tarsi širdy, tarsi gyveno,
Tarsi sūnus, tarsi anyta.

Kaip iškamšą našiojo draugas,
Kaip skydą kaišiojo ir gynės.
Su juo kartu šalia mes augom –
Be priemaišų stiprus ir grynas

Atrodė kaip šventoji deivė –
Vargus į praeitį nukišęs
Tas revoliucijos kareivis,
Vis principus dalijęs kyšiams.

Išdaviku jo nevadinom –
Tom plytomis pasaulis grįstas.
Ant sienos kambario vidinės
Judėjo nukryžiuotas Kristus.

Tas išdavysčių pilkas plaukas
Krypties nei grožio neturėjo.
Kaip pamokino, taip ir plaukė
Su patarėjais, užtarėjais.

Neklausė niekas, neteiravos,
Šventieji principai išliko –
Per širdį juodas juodas ravas
Ir šventas žodis – išdavikas.