Pradžia vėlgi kibirkščiuoja pykčiu, pabaiga nuvilnija teigiamais jausmais – susitaikymu, meile, rūpesčiu.

Ir kas per pavadinimas – nors man nekliudo nepastebėti, bet laukelis skirtas atgimtai visuminei prasmei. Summa summarum – nei pavadinimo, nei šmaikštaus intelektualesnio atšiaurumo:D Tęsiu: nelogiškumas bado – barškuolę priskirkite sausumos ornamentikai, neaišku: kaip ji pateko į vandeniui atsidavusiam į nasrus?:) Galandot, galandot – bet juk kardeliai ne patiekalui, vadinasi apmušalai taip pat bejėgiai prieš kiną, net ir betarpiškai liudydami, visiškai atsiduodami jo skleidžiamai šviesai:) (juokauju).
Ne, nepatiko.

Brr... nemėgstu ir bijau barškuolių, net eilėraščiuose.

Sudėtingai ir sunkiai. Gyvenimo mirtis.

apkrautas įvaizdžiais ir sunkus (man pasirodė)

Kažkodėl galvoju, jog tiek ryklio, tiek barškuolės jėgos vienodos ir jei tik būtų ryklys papuolęs į dykumą...

Kardeliai gerai įsipaišo, mirkt mintyse ir "velnias - tarsi ryklio dantys"

Paskutiniu metu jūsų kūryba persmelkta tamsios fantastikos. Ar tai tik neatpindi kažko daugiau ?

gyvenimą bučiuoja meilė
teliks atnešt kardelių

...labai patiko...lakoniškai ir spalvingai...

Veržlu, gera vyriška raiška.

išgaląstos raidės nepersmeigė
mirtis ant skydo nesuvokiantiems

Skamba tarsi mistiška mįslė. Paslaptinga ir filosofiška.