Susirgusiam darbininkui po trūkio opercijo daktarai uždraudė sunkiai dirbti ir jis nebegrįžo į darbą. Taigi, Povilas visam laikui pasiliko lentpjūvėje. Dirbti sunku, bet darbas pastovus. Jau metai, kai dirba, jau ir pinigų šiek tiek pasitaupė. Uošvio padedamas nusipirko miško, žiemą su talka susivežė rąstus, pavasarį, kai atšilo - akmenų pamatam. Nesulaukdamas iš brolių jokios paramos, Povilas savo jėgomis ryžosi statyti namą. Greitai neišeis, bet reikia kada nors padaryti pradžią.  Kai bus pradėta, gal ir broliai pagaliau susipras - juk būsto labai reikia. Kiek galima trintis visiems per vien?  Be to ir Magdelė jau laukiasi.
Ne kartą ir ne du Povilas buvo nuėjęs pas brolius reikalauti savo dalies. Jie ir toliau šaiposi, atsikalbinėja ir nė nemano duoti jam pinigų. Pritrūkęs kantrybės, jau norėjo duoti į teismą, bet apsigalvojo. Tik pradėk bylinėtis, teismo išlaidom ištaškysi visas santaupas. Ir ką gausi? Tik tą patį, kas tau ir taip priklauso. Gal ateis vieną kartą ir broliai į protą. Matys, kad jam ne šiaip sau reikalingi pinigai, ne pravalgymui, o statybai, matys, kad kabinasi už gyvenimo. Gal pasigailės, prabus sąžinė ir patys savo noru atiduos? Juk patys gerai žino, kad privalės tai padaryti.
Kasasi Povilas po truputį į priekį. Kaip ne kaip - jau ir vainikas ant gegnių. Negerai, kad plikas pastatas liks stovėti lauke per rudens darganas ir žiemos sniegus. Bet ką padarysi? Kai pritrūko pinigų, nutrūko ir statybos. Be to dar ir Magdelė sunegalavo. Būtų viskas lyg ir tvarkoje, jau gimdyti metas, bet antra diena, kai kankinasi ir pagimdyti negali. Bobutė jau nieko nebežino, teko šauktis daktaro. Apžiūrėjęs paragino kuo skubiau vežti Magdelę į ligoninę. Išvežė nakčia, nebelaukė nė aušros, bet kas iš to? Nė ligonionė nepagelbėjo. Vaikelį išėmė per viršų gyvą , sveiką, o motinai niekuo nebegalėjo padėti. Nepernešė operacijos, mirė neišgirdusi nė pirmo kūdikėlio verksmo.
Mokestis už ligoninę, laidotuvės - o pinigų nėra. Povilas ir vėl pas brolius. Gerai, kad rado namuose.
- Girdėjot apie mano nelaimę? - tik įžengęs į pirkią užklausė Povilas. - Gal nors dabar pasigailėsit ir atiduosit dalį? Jeigu niekas nepadės - aš pražuvęs. Nebeturiu visai pinigų. Visus, kiek turėjau - į statybas sukišau.
- O mes čia prie ko? - Karolis piktas. - Jei neturėjai pinigų, nereikėjo prasidėt su statybom. Ar nežinojai, kad pinigų reikės, ir nemažai?
- Ne tokia jau čia ir bėda. Gaspadoriui ar boba numirė, ar pirtis sudegė - tas pats nuostolis. Galėsi kitą ženytis, pilnas miestelis ubagių, - kaip visada, taip ir dabar drėbė Justinas.
Povilas pasibaisėjo:
- Negi ir tokioje bėdoje nepadėsit? Kas jūs per žmonės? Tikri broliai, o darot kaip paskutiniai neprieteliai. Ką pasakytų tėtė ir mama, jeigu pamatytų, kaip jūs su manimi elgiatės? Neprašau nei skolinti, nei dovanoti. Savo prašau. Negi turiu eiti pas svetimus?
- Su svetimais - kita kalba. Svetimam jeigu duosi, tai paimsi vekselį, dar ir su žiūrantu, o savam - paims ir nesulauksi, kad atiduotų, - šaltai, dalykiškai išdėstė Karolis.
- Tai paimk ir iš manęs vekselį. Kai mokėsi dalį, išskaičiuosi su visomis palūkanomis tik duok kokį šimtą, kitą, kad galėčiau iš bėdų išsikapstyti.
- Su savais geriau neprasidėt. Tavo bėdos - tu ir žinokis. Ar aš nesakiau iš karto, jei ženysies, tai verskis kaip nori. Užsimanė, mat, trobą pasistatyti pinigų neturėdamas, - nenusileido Karolis. - Aukščiau bambos neiššoksi.