Gyveni, kad atrodo, jau nieko daugiau nebereikia.
Suvartotas dangus sukapotas gervių pjautuvais,
Tik kai retsykiais, rodos, per pilnatį, kambary mėnesienos siūlė nusidriekia,
Pabandai atsiminti, kelintąsyk tu čia pražūni

Savanoriškai, kiek samurajiškai pasirenki tarpti tarp dulkių,
Namuose apsitraukdamas mėnesių, metų oksidais.
Tarp daiktų įsilieji į, regis, kasdien banalėjančią smulkmę,
Tarp gėlių, kurios jau nepamena, ar buvo bent kartą pražydusios,

Kaip nepameni vardo, raidžių ir veidų tų, kur buvo išėję
Ir daugiau nebegrįžo, kažkodėl nedrįsti jų ieškoti.
Gal todėl, kad jauti, jog per atskirtį kartais labai panašėjama,
Gal todėl, kad iš miego daugiau nebešoki

Ir daugiau negirdi, ar dar mušasi paukščiai į langus.
Jau turbūt pripratai prie savotiško aidinčio būgno,
Nes nenori tikėti, kad randas užgyja, atauga
Amputuotos širdies gabalai ir nutrauktos galūnės jautrumo.