Kai parėjo iš kariuomenės Povilas, dar bandė prikalbinti Magdelę, kad eitų su juo gyventi į vienkiemį, bet ši griežtai atsisakė.
- Tu daryk, kaip sau nori, o aš - už jokius pinigus. Plūkiausi kaip kokia kvailė, iš kailio nėriausi, o kaip man padėkojo? Geriau jau pas ūkininkus būčiau tarnavusi.
Kas belieka daryti Povilui? Tenka palikti brolius ir išeiti į miestelį visam laikui. Bet ką veikti išėjus? Diena, kita dar kaip svečias, o ką daryt toliau? Ko nusitvert? Kaip pradėt gyvent?
Magdelė miestelyje sužinojo, kad susirgo lentpjūvės darbininkas ir savininkas ieško žmogaus į jo vietą. Povilas, nieko nelaukęs,  nuėjo sužinoti. Ir laiku pataikė. Priėmė, bet tik laikinai, kol pasveiks ir sugrįš žmogus. Uždarbis ne kažin koks, bet pradžiai ir tiek gerai. Žmogus grįš, negrįš, o jis jau šiandien turi darbo. Moka po tris litus per dieną, nedaug, bet per mėnesį jau šis tas susidaro.
Darbas nelengvas tampytis su rąstais, bet nelengvi darbai ir ūkyje buvo, o kai prisimena, kai tiek metų šeimininkavo prie pečiaus, tai net nusipurto. Geriau jau sunkiausius darbus dirbti, nei būti gaspadinės vietoje.
Darbas čia pat, visai netoli namų. Per valandą, skirtą pietums, jis suspėja pareiti namo, o kartais ir Magdelė pietus atneša. Tada jie abu susėda ant rietuvės tik ką išpjautų, sakais kvepiančių lentų ir valgydami šnekučiujasi.
Povilas valgo ir nenuleidžia akių nuo Magdelės. Pasiilgo jis per tuos metus, ką ir bekalbėt. Tokia graži, tokia miela širdžiai... Per tą laiką dar labiau išgražėjusi, papilnėjusi... Gerai padarė, kad vedė prieš kariuomenę, o tai ko gero Vacys būtų susukęs jai galvą. Jau tiek lindo, visai be jokios sąžinės. Juk matė, kad jie rimtai draugauja. Taip stengėsi atviliot, nors Povilas dar čia tebebuvo. Galima numanyt, ką būtų daręs, jei tiek laiko jo nebūtų buvę arti. Nors buvo pasižadėję vienas kitam mylėti iki grabo lentos, bet ką gali žinoti... Iš akių - tai ir iš širdies, o čia dar toks Vacys.
Kokia Magdelė graži, kai šypsosi, jau ir saulėje įdegusi, o noselė net lupasi. Povilas dirba, o ji irgi netinginiauja: kas tik paprašo, eina ravėti daržų, eina prie kitokių darbų pas ūkininkus. Ir ji uždirba po litą, kitą.
- Nepražūsim, - Povilui norisi pradžiuginti Magdelę. - Atsiimsiu aš iš brolių savo dalį ir, jei leis tavo tėvas, ant to pačio sklypo pasistatysim savo trobą. Turėsim kur gyventi.
- O dabar ar blogai? Turim atskirą kambarėlį, galim gyventi ir gyventi kiek tiktai reikės.
- Negi nenori turėt savo? Dviejų galų, dideliais langais, baltom langinėm? O po langais - darželis. Gyventume vieni, nei mes niekam, nei mums niekas nesimaišytų. Ar nebūtų smagu?
- Žinoma, ką ir bekalbėt, - susimąsto Magdelė, - tik kažkodėl tai nesitiki. Pikti kažkokie tie tavo broliai. Ar tik manęs taip nekenčia?
- Rupūžės ir gana. Kai pagalvoju, ką jie tau padarė, kiek tu nuo jų prisikentėjai, tai užmušt per maža.
- Man atrodo, kad neatiduos jie tau tos dalies taip lengvai.
- Niekur nesidės. Turiu gauti tai, kas man priklauso. Ne jų prašau, o savo tėvų paliktą.
- Duok, Dieve, o kol kas ir taip gerai. Ar ne? Kad tik sveiki būtume.
- O jeigu kada atsiras mažiukas? Tada tai jau tikrai reikės daugiau vietos, netilpsim visi tame kambarėlyje, - šypsodamas priminė Povilas.
- Kas žino kada kas bus... - meiliai šypsosi Magdelė, - o jeigu bus, tai bus bėda - bus ir roda.
- Eisiu kurią nors dieną pas brolius, o tai ko gero pagalvos, kad aš jau užmiršau, kad man jau nieko nebereikia. Nepasiūlytų.
- Tai gal jau metas ir prie darbo? Užteks burkuot,  - paragino atėjęs vyresnysis darbininkas, - valanda jau praėjo.