Vieną vasaros rytą, grįžusi iš tvarto pamelžusi karves, Magdelė pamatė pro uždarytas pirkios duris besiveržiančius juodus dūmus. Baisiausiai išsigando:
- Taip dar nebuvo. Tur būt užkūriau ugnį, pamiršusi atidaryt juškas?
Pastačiusi kibirą su pienu gonkelėse ant suoliuko, nuspyrė nuo kojų medžiokus ir basa puolė į vidų. Pilna pirkia dūmų. Pro atvertas duris tirštų juodų dūmų kamuolys, išvirtęs į priemenę, užtemdė akis. Netikėtai įkvėpusi - užspringo, užsikosėjo, iš akių pasruvo ašaros. Nieko nematydama, graibydama sieną, ėmė ieškoti juškų. Įmynė į kažką tai minkstą. Siekdama žengė kitą žingsnį ir vėl pajuto kitos kojos tarpupirščiuose kažką glitaus. Pagaliau, suradusi juškas, atšovė ir puolė atidaryt langų.
Po visą pirkią pasklido bjauri žmogaus mėšlo smarvė. Magdelė nesusigaudo- iš kur tai? Tamsu, nuo dūmų ašaros graužia akis, sprangu gerklėje, bet, gavę skersvėjo, dūmai po truputį ėmė sklaidytis ir jau buvo galima kai ką įžiūrėti: pirkios grindys pilnos basom kojom  primintų dėmių, Magdelės pėdos, kaip moliu apdrėbtos. Nuo tų dėmių ant grindų ir nuo kojų sklinda bjaurus kvapas, o jau prie pečiaus, kur ji ieškojo juškų, tai kojomis išminkytas visas tirštas blynas, tik pakraščiuose šiek tiek praskydęs ir nubėgęs per visą aslą iki pat durų.
Tik dabar Magdelė viską suprato. Kol ji buvo tvarte, katras vienas, o gal ir abudu broliai senberniai pridergė prie krosnies, uždarė juškas ir išėjo į laukus. Žinojo, kad puldama atidaryti langus ir duris, išmaknos po visą pirkią.
- Už ką, už ką ? - verkdama balsu pasileido per sodą prie tvenkinio mazgoti kojų. Šveitė su žolėmis, trynė su smėliu, mirkė vandenyje, o paskui apsisausino varnalėšų lapais. Atrodo, kad jau švaru, bet smarvė neišnyksta. Tik pajudėjus, trenkia, net nosį riečia.  Ką daryt? Kiek galima mazgot? Vanduo jau nebepadeda ir reikia laukti, kol savaime išgaruos.
Kai grįžo nuo tvenkinio, ugnis pečiuje  jau smarkiai įsidegė, su bulvėmis užkaisti puodai jau putoja.
Susiradusi gonkelėse medžiokus, apsiavė, paplovų kibiru iš lovio pasėmusi vandens pylė ant ugnies kartą, kitą, kol nustojo šnypšti pajuodę nuodėguliai. Iš pečiaus per prieždą visais kraštais ant grindų ėmė bėgti drumzlinas, su pelenais susimaišęs vanduo.
- Na, ir tegul.
Vėl uždariusi visus pirkios langus ir duris, nuėjo į stanciją. Paėmė didesnę skarelę, patiesė ant lovos ir ėmė krauti į ją savo daiktelius. Pasiims tik tai, kas labiausiai reikalinga, o patalynę, lovą tėtušis parsiveš su arkliu, kai turės laiko.
Susidarė nemažas ryšulys. Pakilnojo - sunku, bet nieko, nusineš. Dar kartą pasižiūrėjusi, ar vėl neįsigalėjo ugnis, gerai užtrenkė duris.
- Tegul. Darė man, o pasidarė patys sau. Baisu ir pagalvot, ką jie ras parėję iš laukų. Savaitės neužteks viską iškuopti, o jau smarvės - tai visam mėnesiui.
Gonkelėse nuspyrus nuo kojų mėšluotus medžiokus, basa išėjo pro vartelius. Kitoje vartelių pusėje persižegnojo, užlaužė alyvos šakelę, kad niekad gyvenime neįkeltų kojos į tuos namus ir verkdama išėjo su ryšuliu ant pečių.