Po vestuvių Povilas su Magdele įsikūrė stancijoj. Ji gražiai sutvarkė patalpą, nuo sienų ir lubų nubraukė voratinklius, išvalė, išblizgino langus, su ražu iššveitė grindis ir pritiesė austinių takelių. Gražiai užklojusi lovą, prie durų pakabino rinktiniais raštais austą rankšluostį.
  Ryte jaunieji keliasi anksti. Magdelė tuojau prie pečiaus: kaičia bulves kiaulėms, gamina valgį, o Poviliukas - prie gyvulių. Kol pašeria kiaules, pamelžia karves ir grįžta išvaręs gyvulius į aptvarą - pusrytis jau ant stalo. Magdelė nors ir jaunutė, bet tuos darbus gerai moka. Jau teko ir pas ūkininkus patarnaut už pusmergę. Sukasi vikriai, greitai, stengiasi, nori įtikti dieveriams, bet šie pasipūtę, paniurę ir į ją vis skersakiuoja. Nieko nekalba, kai paduota - pavalgo, o šnekasi tik tarp savęs. Su  Povilu į jokias kalbas nesileidžia.
Magdelė, išleidusi vyrus į laukus, apsikuopia pirkią - ir į daržus. Vagos ilgos, nė pradžios nė galo nematyti. Kaip neskubėtum - vis ant vietos. Vieną galą ravi - kitas želia. Nuravėt reikia, o laiko nedaug: valandą, kitą padirbėjai, o jau eik melžti karvių pietų, kol pamelžei - žiūrėk ir vyrai  tuojau pareis iš lauko, reikia skubėt, kad nesusivėlintum su pietumis. Taip besidarbuojant, nepamatai, kaip prabėga laikas.
Ji jau prie visko priprato, o Povilui rūpestis -  kaip geriau pasiruošti žiemai. Su plytomis ne bėda - parsiveš iš uošvio. Statė naują tvartą, o seną mūrinį nugriovė, nes vienas galas buvo jau visai nuiręs. Plytų dar visai gerų pilna, bet, kai reikėjo susirast meistrą, išėjo visai prastai. Kur eina - meistrų neranda namuose. Visi vienkiemiuose, skuba per vasarą padaryt dar žiemą užsakytus darbus ir, kol nebus baigti darbai, nė vienas negali atsitraukti. Kažin, ar pavyks Povilui rasti meistrą, kad sumūrytų ir jam krosnelę apsišildymui? Tačiau nieko nereikėjo. Karolis, pamatęs, kad Povilas atsivežė į kiemą vežimą plytų, griežtai pareiškė:
- Jokio pečiaus statyti stancijoje aš neleisiu.
- Tai, kaip čia dabar? - nejuokais išsigando Povilas, -  kur gi mes dėsimės per žiemą?
- Galėsit persikraustyt į kamaraitę.
- Tai kad kamaraitėje per žiemą nė kiek ne šilčiau negu stancijoje.
- Netiesa. Duonkepis pečius prišildo. Kiek prišildys, tiek ir užteks. Užsikamšysit gerai langelį, kad vėjas sniego į vidų nepripūstų, guolį pasitaisysit arčiau šiltos sienos - ir išgyvensit.
- Bijok tu Dievo. Nebus nė kur autų išsidžiovint rudenį  per lietus, žiemą per šlapdribas. Ar jau visai pablūdai?
- O ar pagalvojai, iš kur imsi tiek malkų, kai reikės per žiemą sušildyt tokią stadalą? - kėlė balsą Karolis. - Stancijos langams antrų žieminių nėra, sienos netinkuotos, vėjas ir šaltis eis kiaurai, kaip per sietą. Malkas pleškinsi, o šilumos vistiek nebus. Neduosiu aš malkų vėjui šildyti.
- O aš nieko nežiūrėsiu. Kai tik gausiu meistrą, vistiek pasistatysiu krosnelę, o ir malkos ne tavo vieno. Visi trys važiavom į mišką per žiemą.
- Nereikia, Povilai, nesibarkit, - įsikišo ir Magdelė. - Bus gerai ir kamaraitėje. Kamaraitėje - tai tik naktį permiegot, o dieną, vistiek pirkioje praleidi. Ten ir ruoša, ir visi darbai dirbami. Bus kur pasišildyti.
- Kodėl mes? Tegu jis pats kamaraitėje miega, jeigu ten taip gera.
- Kaip pasakyta - taip ir bus. Į pirkią neįsileisim, pečiaus statyt neduosim. Jeigu kamaraitėje nepatinka, tai galit eiti, kur norit, nors ir ant pliko lauko. Man vistiek.
Nieko nepadarysi: pats jauniausias yra - reikia būti mažesniam, tenka vyresniems nusileisti. Kiek kamaraitėje, kiek pirkioje žiemą šiaip taip ištempė, o pavasarį - Povilas į kariuomenę.
  Taip ir liko Magdelė viena su dviem priešiškai nusiteikusiais senberniais. Kiek ji nesiplėšė, nesistengė - taip ir nesugebėjo įgyt jų palankumo.  Pagaliau susitaikė su esama padėtimi ir į viską ranka numojo.  
Nekreipdama dėmesio į jų nuotaikas, dirbo įprastus darbus, pavalgydavo tik tada, kada vyrai nueidavo nuo stalo, šnekėjo tik tiek, kiek reikėdavo ko nors paklausti. Stengėsi, kiek galima mažiau maišytis jiems po akimis, bet vistiek užkliuvo...