Netoli miestelio, gražioje vietoje, pamiškėje ant kalniuko iš toli matosi visai graži sodyba. Bet tik iš tolo. Priėjus arčiau - ne tokia jau ir puiki. Dviejų galų namas nebenaujas. Kadaise geltonai dažytas - dabar nublukęs ir apsilupęs.  Trūksta langinių, tvoros vietomis išlūžinėjusios, po galiniais namo langais nuo vieškelio pusės atitvertas darželis žole užžėlęs, be žiedų.  Vos žymu  saulučių kuokštelėmis apsodintos lysvelės ir tik arčiau trobos, prie vartelių - vešliai sužėlę erškėčių krūmai, susipynę su žieminių jurginų stiebais, aukštai iškėlę rausvus ir gelsvus žiedus, puikuojasi.
  Darželis apleistas, tačiau plotai su daržovėmis - gerai prižiūrėti.  Nuravėtose, apvagotose nuo kalno iki pat vieškelio suartose tiesiose vagose vešliai žaliuoja morkos, kopūstai, svogūnai, burokai, bulvės.  Ir javų laukai aplink sodybą gražūs, tankiai sužėlę. Žali, net juodi plotai be svėrių ir usnių vilnija iki pat miško, kai  tuo metu kaimyniniuose laukuose to „gero“ pilna, o laukai net geltonuoja.
  Pasižvalgęs po laukus, dar pamatysi spygliuota viela aptvertas ganyklas, kur ganosi karvės, telyčios, pulkelis avių ir kumelė su kumeliuku.
Iš visko sprendžiant - ūkį tvarko gaspadoriška ranka, bet gal pasirodys neįtikėtina, kad jau šešeri metai, kai ūkyje gyvena vieni vyrai.
Kai mirė tėvas, vyresniajam sūnui Karoliui buvo jau trisdešimt ir jis, kaip vyriausias, ėmė vadovauti  ūkiui. Jam talkino neseniai iš kariuomenės grįžęs vidurinysis sūnus Justinas, o jauniausias - šešiolikametis Povilas padėjo motinai prie ruošos. Jis dirbo visus darbus, kurie buvo per sunkūs ligotai motinai, o kai už metų mirė ir motina, Poviliukas taip ir liko prie pečiaus. Nesipriešindamas jis dirbo visus moteriškus darbus, taisė valgį, kepė duoną, mušė sviestą, sėjo, ravėjo daržus. Iš mažumės įpratęs visų klausyti, darė taip, kad įtiktų broliams.
Vyresnieji, per savaitę nusiplūkę nuo ūkio darbų, sekmadieniais retai ir į bažnyčią benueidavo. Geriau jau likti namuose ir pamiegoti tas kelias valandas. O ką jau bekalbėt apie kokias vakaruškas? Pagaliau jau ir amžius nebe tas. O Poviliukas ne tik sekmadieniais į bažnyčią, bet ir šiaip dažnai išsprukdavo į miestelį. Ten įsigijo bendraamžių draugų, su jais išmoko šokti, o kartą, kitą pamėginęs vakaruškose, jau neapleido nė vienos gegužinės ar vakaronės, kur visada buvo pilna gražių mergaičių.
  Broliai matė, kad Povilas labai jau dažnai išbėga į miestelį, bet nieko nesakė. Tuo labiau, kad neturėjo, ką jam prikišti. Kada bepareitų iš kokio pasilinksminimo - nė kart nepramiegojo. Keliasi su visais kartu, ruošiasi, kuria pečių, taiso pusrytį. Jo viskas padaryta: kiaulės pašertos, karvės pamelžtos ir išvarytos į aptvarą. Pusryčiai, pietūs visada laiku ant stalo - ko iš jo daugiau norėt? Savo darbus padaro - tegul palaksto, kol jaunas. Bet kai išgirdo, kad Poviliukas draugauja su Mikšio Magdele, abu broliai ne juokais susirūpino.
  Vieną sekmadienį, kai Poviliukas susiruošė į bažnyčią, Karolis jį sulaikė:
- Palauk, pasikalbėti reikia.
- Kodėl būtinai dabar? Bus dar laiko, kai preisiu iš bažnyčios.
- Ar nežinom, kai išeisi dabar, tai be nakties negrįši. Ar tada šnekėsim?
- O ryt visa diena ir poryt, - nujaučia vaikinas, apie ką bus kalba. Jam nelabai malonu ir už tai atsikalbinėja.  Bet Karolis griežtas.
- Sėsk, kad pasakiau. Ryt, poryt ir visą savaitę darbai laukia. Nebus kada šnekučiuotis. Nieko neatsitiks, kad ir nenueisi kokį kartą.
- Gerai jau. Nueisiu ir vėliau, - mato Povilas, kad brolis rimtai nusiteikęs ir sėdasi už stalo prie Justino. - Ką tu čia man dabar pasakysi?
- Ar tiesa, ką žmonės šneka? Mikšių Magdą mergini? Tiktai sakyk teisybę, nemeluok.
- Kam meluoti? Magdelę jau antri metai kaip myliu. O ji mane... Man jau dvidešimt metų, su viršum... Kai per Velykas jai sueis aštuoniolika, tada ženysimės.
- Ir tu šitai kaip niekur nieko man sakai? - už stalo raudonas kaip virtas vėžys Karolis.
- Tai kad klausei ir liepei nemeluot, ką turiu daryt?
- Tai pas Mikšį užkuriom susiruošei? - piktai nusijuokė Justinas. - Ar ne geriau būtų buvę pas Bandį, už upės? Tas ne toks plikšis. Jo Morta net šešias ožkas pamiškėm gano.
- Tas plikšis geriau gyvena už mus, jei nori žinot. Bet užkuriom - aš nė nemanau. Parsivesiu į savo namus. Ar neturiu kur?
- Namai mūsų visų, - pakeitė balsą Karolis, - ar nematai, kad ir taip maža vietos? Kur tu ją dėsi parsivedęs?
- O stancijoj? Ar taip, ar taip tuščia stovi, - nė kiek nenusiminė Poviliukas.
- Tai tik vasarą. Ateis žiema - sušalsit kaip tarakonai.
- Susimūrysiu krosnelę. Kūrensim - ir bus šilta.  Jei nekūrentumėm, tai ir šitame gale būtų šalta.
- Dar vienas kaminas ant stogo,- išsišiepė Justinas.
- O kas čia blogo? Du galai - du kaminai. Namas tai dviejų galų, - nematė nieko blogo Povilas. - Ir iš vis, toks namas ir nebeatsiras vietos vienam žmogui? Kaip tilpom visi, kai mama ir tėtė buvo - taip tilpsim ir dabar.
- Kaip gi tu taip, brolau,- užgniaužęs pyktį bando ramiau kalbėti Karolis. - Kodėl būtinai tokią ubagę? Ar negalėjai susirast geresnės? Jeigu kur į gerą vietą - nieko nesakyčiau. Kad ir užkuriom... Gal dar ir dalį sukrapštyčiau. O dabar, kaip tu galvoji su ja gyvent? Nei ten, nei čia ?
- Taip, kaip visi. Apsiženysiu ir gyvensiu.
- O tu ar pagalvojai kada, kodėl aš iki šiol neženotas ? Taip pat ir Justinas.
- Kas jus žino? Nenorit ir nesiženijat.
- Ogi todėl, kad trūks, plyš - reikia išlaikyt čielą žemę.  Visi trys su šeimomis tame ūkyje mes nieku gyvu netilpsime. Na, tegul mes apsiženijam visi, parsivedam bobas ir imam perėt vaikus. Vietos maža, duonos dar mažiau. Pyktis, barniai, peštynės... Tenka skirstytis, dalintis... Ir kas iš to išeis? Iš to valako nė po septynis hektarus negausi, o kur dėtis žemę atsiėmus? Gyvent kažkur tai reikia, o iš ko statyti trobas, pirkti gyvulius, žemės ūkio padargus? Taip ir atsiranda tokie grytelnikai kaip Mikšys, Bandis ir kiti.  Palaukim dar su tom ženatvėm metelius, kitus... Neskubėkim, susidarys daugiau pinigų bankelyje, tada ir žiūrėsim.
- Kad jūs žinotumėt, kaip man nusibodo prie to pečiaus. Bent jau šeimininkė būtų - kaip visuose normaliuose namuose.
- O ar ne geriau būtų tau susirasti kokią nors pasiturinčią užkurinę ir išeiti į gerus namus? Kaip nesisuk - dviems iš mūsų teks išeiti užkuriom, norint išlaikyti „ čielą“, neišdalintą valaką. Tie, kurie išeis, atsiims savo dalį pinigais, o tam, kuris išmokės - pasiliks ūkis.  Štai ir turim visi savo gyvenimus, visi gaspadoriai. Tu dar toks jaunas, palauk iki kariuoimenės. Po kariuomenės visai kitaip galvosi. Tokių Magdelių pilna, o per ilgesnį laiką gali pasitaikyti ir gera vieta, ir nė kiek neprastesnė už Magdą mergelė. Tu dar gi nieko nematei: nei svieto, nei mergų.
- Aš negaliu laukti kariuomenės. Kol aš atitarnausiu, ji gali ištekėti už kito, - pasiklausęs brolio kalbos nebe taip tvirtai sako Pviliukas.
- Tai ir gerai. Jei ištekės už kito, tai žinosi, kad tu jai nebuvai reikalingas, o jei jai tikrai tavęs reikia,   tai lauks. Kiek čia truks ta kariuomenė, viso labo tik pusantrų metų.
- Ne, - staiga ryžtingai pakilo nuo suolo Poviliukas, - kariuomenės aš nelauksiu. Kaip susitarėme, taip ir padarysim. Po Velykų ženysimės - ir baigta.  Nereikia man jokių užkurinių. Aš irgi žmogus kaip visi. Kai bus, kas ruošiasi namuose, aš taip pat galėsiu eit į laukus su jumis kartu. Kai ateis Magdelė, tai nuo to visiems bus tik geriau.
- Jeigu jau taip, tai daryk kaip nori. Tik iš anksto žinok, kad mums su Justinu tavo Magdos nereikia, ji mums ne giminė. Kaip norit - gyvenkit, kaip išmanot - taip verskitės, - pakilo ir Karolis. - Ne Magdai čia šeimininkauti, ne tokios šeimininkės mums reikia.
- Tai parsivesk tokią, kokios tau reikia, man bus gera ir ta, - atkirto Povilas ir, stvėręs kepurę, išėjo pro duris.
- Neužsibus ji čia ilgai, - pagrąsino išeinančiam pro duris Povilui iki šiol tylėjęs Justinas, - tegu negalvoja.
- O ką tu jai padarysi? - iš priemenės grįžo prie durų Povilas. - Tik pabandykit paliesti.
- Bus ir kitokių būdų „išrūkyt“, - šaipėsi pro ūsus Justinas, - imsi mat muštis su bobom.
- Dar pamatysim, kaip bus toliau. Pavasaris toli, o dabar aš išeinu, gal dar spėsiu ant sumos.