Ne vienas sakosi jaučiąs, kad jau gyveno praeity
Kažkur, kažkuo ir nežinia prieš kokį metų klodą.
Jog ne tiktai kvapai jam primena tą užkoduotą laiką,
Bet ir veidai, balsai, lytėjimai, keiksmai nešvankūs...

Ir man ne kartą buvo lemta tai pajusti ir patirti,
Tik trukdavo tai vos akimirkas nežemiškai trumpas.
Paskui vėl viskas grįždavo į pilką nūdieną kasdienę,
O buvęs nustebimas be pėdsakų išnykdavo kaip mirksnis.

Kiekvieną kartą, kai toks keistas pojūtis paliečia širdį,
Sutrikęs kartais net apsidairai, norėdamas save išvyst
Lyg iš šalies, kitam pavidale, kitam laike... O nepavykus,
Kelias akimirkas kaip įbestas užgniaužęs kvapą stovi.

Sunku mums patikėti, kad gyvename ne pirmą kartą,
Kaip ir suvokti, kad vienąkart išeisime visiems laikams,
Nors šitas faktas mums žinomas seniai labai gerai.
Tik toks nemielas, ir toks baugus, bedžiaugsmis...