Linguoju lig šakelė medžio
       prausta lietaus...
       nuliūdus aš prie lango sėdžiu,
       gal pasibels?

       Gal pasibels ir peržengs slenkstį
       mana viltis.
       Nenoriu aš tavęs netekti,
       tu-ateitis.

       Tu ateitis,tu-mano laimė,
       ilgiuosi aš.
       Lig ta svaja,graži, bebaimė-
       Kur ji nuves?




                ...Lyja...Lietaus lašai monotoniškai barbena į langą.Tamsu, nyku ir šalta...Sieloje ir širdyje
  tuštuma...Jos negali užpildyti nei laiškai, nei tavo ištarti paguodos žodžiai...Dideli, skaidrūs lašai rie-
  da stiklu, palikdami vingiuotą, šlapią dryžę...Stebiu didžiulį lietaus lašą.Slenka stiklu žemyn, aplenk-
  damas kliūtis, stiprus ir gaivalingas.Lietaus lašas-tai aš ir tu.Tai mes abu-sujungę savo likimus,jaus-
  mus ir širdis...Stebiu riedantį žemyn mūsų gyvenimą.Staiga sustoja...Virpteli ir suskyla į du mažus
  bejėgius lašelius.Krūpčiojantys ,maži ir nedrąsūs jie pasuka skirtingomis kryptimis.Kiekvienam sa-
  vas kelias, savas gyvenimas...Tai jau ne tas tyras, skaidrus lašas. Tai dvi mažos bejėgės raselės,
  besiritančios kažkur į nežinią...Rankomis apglebiu save- stengiuosi sušildyti sužvarbusį kūną ... Ir
  sielą.Mintys tamsios ir niūrios sklando aplink tarsi paukščiai,neleidžia nurimti, užsimiršti...Kodėl? Ko-
  dėl  taip atsitiko?Nemokėjome, o gal ir nenorėjome suprasti vienas kito?Pabūgę sunkumų nesuge-
  bėjome išsaugoti meilės, draugystės?Negalėjome atleist klaidų...Kaip mes galėjome nematyti, ne-
  jausti,kad šalia nuoskaudos ir pykčio ,šalia neapykantos ir keršto buvo laimė, meilė ir pasitikėji-
  mas.Pykčio apakinti mes to nematėme...Kaip dvi skirtingos, be galo tolimos planetos skriejome apie
  saulę- savo namus-tai priartėdami, tai nutoldami nuo jų. Atšalo anksčiau jaukiai besikūrenantis šei-
  mos židinys.Buvęs tiesus bendras mūsų kelias išsišakojo į du šalikelius...Du šalikelius, pilnus bruzgy-
  nų, spyglių ir aštraus praradimo skausmo. Du skirtingi keliai..Du akligatviai-viename tu, kitame aš.
        Niekas nesustabdė, nesulaikė mūsų, tolstančių vienas nuo kito.O juk reikėjo tiek nedaug- žengti
  tik vieną žingsnį...Tik vieno paprasto žodelio- ATLEISK.Tereikėjo tik truputėlio supratimo ir nuolaidos.
  Gal tada viskas būtų buvę kitaip...Nebūtų dviejų bejėgių lietaus ašarėlių, nutolusių planetų, vedančių
  į nežinią.Bet abu buvome išdidūs. Nė vienas nenorėjome būti pirmu, žengusio mažyčio žingsnelio.
  Sumynėme trapų , gležną žiedą...
         Kaip du pageltusius, nuo šakos nuplėštus lapelius, mus blaškė vėjai, plakė šaltas negailestingas
  lietus...Naujas gyvenimas, nauji draugai negrąžino to, ką turėjome ir taip neatsargiai išbarstėme.
  Plaukėmė pasroviui-vieniši ir nelaimingi. Vis dažniau praeities vizija iškildavo prieš akis-prisiminda-
  vau laimingas dienas, džiaugsmo akimirkas, kurias praleidome kartu...Tada pasijusdavau dar vieni-
  šesnė. Klaidos ir išdavystė jau neatrodė tokios skaudžios, kad nebūtų buvę galima atleisti.Gal šalti
  gyvenimo vėjai užgrūdino mus, subrandino jausmus?Taip norėjosi susigrąžinti iš praeities kažką nuo-
  stabaus, tyro ir gero...Tai ką turėjome, bet praradome...
         Gyvenimas riedėjo žemyn...Vienišas, liūdnas, nelaimingas...Kažko vis laukiau ,tikėjausi. Gal pra-
  eities aidų , o gal tikėjausi, kad tu išgirsi mano nebylų kvietimą...
          Pagaliau...Suspurdėjo širdis...Tu išgirdai iš mano širdies sklindantį , kupiną ilgesio šauksmą.Tu
  pirmas žengei tą sunkų žingsnį ir ištiesei ranką . Tu vėl buvai šalia. Iš naujo mes atradome tai, ką
  taip neatsargiai buvome išbarstę. O gal mes nieko ir nebuvome išbarstę, gal viskas buvo paslėpta
  giliai širdyje? Tegu mūsų skaudi patirtis, branda padeda išsaugoti visą tai, ką vėl atradome.
          Aš rami.Žinau, kad neišblėsę mūsų jausmai, kažkada prarasta ,bet vėl atrasta draugystė įžiebs
  prigęsusią ugnį židinyje. Mūsų židinyje...
           Du maži lašeliai, riedėję skirtingomis kryptimis, pradėjo artėti vienas prie kito. Nugalėję kliūtis
  nepraradę savo tyrumo jie skuba susilieti, tapti viena esybe, vienu pasauliu. Kažkokia jėga traukia
  juos būti kartu...Tai vėl didelis, skaidrus lašas,stiprus savo patyrimu ir branda.Rieda stiklu, palikda-
  mas žymę,šlapią tiesią dryžę, kviesdamas bejėges lietaus ašarėles susilieti, pajusti meilės ir drau-
  gystės džiaugsmą.Rieda savo keliu lietaus lašas-džiaugsmo ašara-savo gyvenimu, palaikomas pasi-
  tikėjimo ir meilės. Bet didžiausias džiaugsmas,didžiausia jo gyvenimo palydovė- kažkada prarasta
  bet vėl atrasta draugystė...