Byrančios plytos, išdužę langai,
Surūdiję laiptų turėklai,
Kur buvo menės, spalvoti skliautai -
Šiukšlių kalnai ir trūnėsiai.

Užmerki akis, atrodo, matai -
Violetiniu krištolu žėri sietynai,
Muzikos burtai, damų šilkai,
Karžygių taurėse liejasi vynas.

Puošnūs liokajai sutinka svečius,
Supasi lengvos karietos.
......................................................
Dairosi mėnuo pro parko medžius -
Nesurast dabar žmogui čia vietos.

Mažas takelis į seną koplyčią
Dilgėlėm, krūmais užvirto,
Vienišas kryžius rymo pablyškęs,
Dievą, ir Jį jau pamiršo.

Medžiai išdidūs, iškėlę šakas,
Šaukias galingo Perkūno,
Gal jis, rūstusis, tą urvą suras,
Kur apkerpėjus sąžinė tūno.

Privatu, privatu, privatu....
Abejingas praeiki pro šalį.
Ne tavo čia griūna, čia svetimas tu,
Kažkam tai tik mažas biznelis.