Tarp atskirybių ieškant bendraties
Prasmes išbarsto nuskambėję žodžiai.
Lyg veltui oras priverstas virpėt -
Ant vieno sniego krinta kito suodžiai.

Pelynai – maistui, gėrimui – tulžis.
Kas išmaldavo šitą būvį kartų?
Vaikai užaugo. Ėmėme mažėt
Erdvėj pažįstamoj - tarp savo kiemo vartų.

O tai, kas buvo kasdienos darbai,
Staiga pavirto akmeniu ant sprando.
Nekyla klausimas, kuris kurį pribaigs,
Nors velnias ašmenis liežuvio pagalanda.

Po kirčio – kirtis. Jei tu – man, aš – tau.
Lyg maža vietos mudviem po šia Saule,
Bet vieną prasmę aiškiai supratau –
Neglostant artimo per tuščios lieka saujos.