Šėlsta mano jausmai, suvaldyt negaliu!!!
O kodėl? Tu žinai – kvepia oras kalnų!
Mano svajos – toli, ten įstrigo kalnuos.
Ir paliko liepsnoti drugelio sparnuos.

Skleidžias Alpių melsvas žiedelis, nenurimsta širdis.
Noriu debesis glostyt tarsi romias avis.
Saulė kyla ir leidžias, sniegas krinta ir tirpsta.
Tik kalnai amžini. Jie jau – mano širdy!!!

Tik mintim, tik svajom prisiglausti galiu
Prie saulės nepabūgusių snieguotų uolų.
Dar palauk, nenuskink visų Edelveisų,
Žemuogėlių palik, ten tikrai aš ateisiu.

Aš ateisiu į kalnus... nežinau tik kada...
Gal ir liks ši svajonė – gražia svajone...