Stapukioko daina

Jau tuoj bus metai, kai gyvenu Pagulbyje. Daug čia gerų žmonių sutikau. Kad ir artimausia mano kaimynė Stasia, kurią aš, galima sakyt, isimylėjęs. Ji tokia maloni ir graži: vis šypsosi ir, atrodo, jai viskas ir visad gerai. Aš pas ją einu kaip į krautuvę: pradedant vandens, kuris mano šuliny netinkamas mano ligotam skrandžiui, ir baigiant lašiniais, kiaušiniais, naminiais keptais pyragais... Ji mielai prižiūri mano darželį, siūlo vis naujas gėles ir pataria bei rūpinasi, kur laikyti jurginų šaknis, kad jos per žiemą nesušaltų ir kitais metais vėl žydėtų visu savo gražumu. Kitas kaimynas – Bobelis. Tai kaimo komandyrius. Ūkiškas vyras, gimęs vadovauti ir kitiems nurodinėti. Jis turi didelį mėlyną traktorių, virš šimto avilių bičių, arklį… Mielai padeda atvežti smėlio pečių statybai, mėlynuoju traktoriumi išrauti gyvatvorės šaknis, kad būtų vietos darželiui sodinti. Pinigų niekad neima. Už tai aš leidžiu jam ganyti arklį savo sode. Kitoj kelio pusėj, priešais Bobelį, gyvena Angeliotė. Ji turi jauną dukterį Dovilę, kuri mokosi dvyliktoj klasėj. Angelia turi keistą įprotį rinkti akmenis ir krauti juos palei kelią. Matyt dėl to, kad niekas mašinomis nenuvažinėtų jos žemės. O gal ir kitokių sumetimų turi, kas ten pasakys. Kaimynams tai labai nepatinka, nes trukdo kelią valyti ir šiaip pavojinga mašina užkabinti ar susižaloti. Bet Angelios paveikti jie neįstengia. Prašo manęs, kad aš su ja pakalbėčiau. Na, visų nesuminėsi...

Ligi šios šaltos žiemos dienos nebuvau matęs tik meistro Stapukioko. Daug apie jį girdėjau. Kai čia atvažiavau, radau didelį, tačiau apleistą namą, kurį dabar myliu labiau už viską pasaulyje. Verkiant reikėjo pradėti remonto darbus. Visi kaimynai kaip susitarę siūlė susirast Stapukioką. Sakydavo – turi auksines rankas ir deimantinę gerklę. Tai vieni, tai kiti rodydavo, kur ir ką jis yra pastatęs: medinių ir mūrinių namų, pirčių. Kiek sumeistravęs lopšių. Vieną ir aš turiu po egle pasidėjęs, jau be dugno. Mano vietinis geras draugas Gintaras atnešė iš kaži kokios negyvenamos sodybos. O dar kiek stalų, spintelių, rogių, vežimų ir kitokių ūkio rakandų. Bet aš jo taip ir neradau, ilgą laiką neradau. Žmonės sakydavo, kad jis išvykęs į Kauną, kur stato pirtį. Arba, kad gavęs atlygį spiritu, jau trečia diena uliavoja. Arba dar nežinia kur. Buvau ir jo sodyboj kelis kartus. Bet rasdavau tik pagaliu iš vidaus paremtas duris, kurias norint atidaryti, reikia pro išdaužtą gonkų langelį įkišti ranką ir nuimti pagalį. Pati sodyba rodė šeimininko nevalyvumą, buvo apaugusi dilgėlėm, varnalėšom. Ir bristi iki jos reikėjo rankas iškėlus, kad neišsidilgintum. Šalia gyvenanti kaimynė Eugenija vis sakydavo: nėra. Vakar buvo. Pensiją atsiėmė, dabar jau neieškok.

... Šiandien su Gintaru, buvusiu Stapukioko mokiniu bei įsūniu, užsukom pas jį į naująjį būstą – trobelę. Čia jis apsigyveno, grįžęs iš tų uždarbių Kaune. Šią trobelę Stapukiokui nupirko kaimynė Filia. Pusiau už jau atliktus, pusiau už dar laukiančius jo rankų darbus. Įėjęs išvydau Stapukioką. Ne tokį jį įsivaizdavau. O kokį – nežinau. Jis buvo nedidelio ūgio, su staraviero barzda. Akys gyvos ir pasiruošę dar daug pamatyti. Kaip man pasirodė, jos bylojo dar nepasakytus žodžius. Žodžius, kuriuos gal ir sunku pačiam surinkti į vientisą mintį, o gal kad ir nėra kam pasakyti... Trumpai pabendravom, ir aš pakviečiau naująjį savo pažįstamą į svečius, kad galėtų po daugelio metų pamatyti vėl atgijusią Maželių sodybą, įvertinti naujai surestą jo mokinio Gintaro pirtį, aptarti griūvančio kluono atstatymo galimybes. Ilgai įkalbinėti nereikėjo. Apžiūrėję kluoną, ėjom į trobą. Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė ir Bobelis. Išgėrėm degtinytės po trupučiuką. Aš išsitraukiau akordeoną, ir visi kartu, o labiausiai aš su Bobeliu, padainavom – kaip ir dera tikriems vyrams prie čierkos. Tada jau ėjom pirties apžiūrėt... Grįžom... Bobelis išėjo namo.

Stapukiokas ėmė ir užsidėjo akordeoną... Jis jau minėjo man, kad groja armonika, bet kad akordeonu – nežinojau. Išleido pradžiai kelis prasigrojimo garsus, pasiskundė, kad pirštai jau per seni ir nudaužyti. Suprask – netinkami grojimui. Ir, palygint, gana sklandžiai užgrojo... Melodija buvo niekur negirdėta. Ne tik kad negirdėta, bet ir nebūdinga nei šiam, nei mano gimtajam kraštui. Aš iškart supratau, kad tai jo paties melodija. Kad tai tie patys nepasakyti žodžiai. Jie liejosi laisvai. Plaukė, sukeldami sąmyšį, skausmą, nuostabą mano viduje. O Stapukiokas grojo. Grojo, nieko nematydamas. Galvą pasukęs į šoną, užsimerkęs, išdidus ir susikaupęs. Grojo savo gyvenimą: kaip jis mažas anksti liko našlaičiu. Kaip dažnai neužtekdavo jų visai didelei šeimynai duonos. Kaip anksti jam reikėjo išeiti į žmones sau maistui prasimanyti. Kaip reikėjo kolchoze nugarą lenkti ir prakaitą lieti, o gale mėnesio kaip uždarbį gauti supelijusių grūdų maišelį. Kad gyvenimas ne vienodai visiems atseikėja: vieni nugyvena laimingi ir turtingi, o kitiems reikia visą gyvenimą vargą vargti ir neteisybę kęsti. Ir kur šios paslapties raktas? Nežinia... Tai nebuvo visiems žinoma „Ko liūdi, berželi“ ar „Burkuoja balandis po langu” , kurioms galima ir reikia nedelsiant pritarti, kad nuskambėtų vyriška paprasta dvibalsė daina. Skambėjo nepasakyti žodžiai, nereikalaujantys pritarimo, prašantys tik klausymo. Ir aš klausiausi. Su dideliu malonumu ir nuostaba. Su pagarba ir meile šiam žmogui. Žmogui, kalbančiam akordeono balsais.


2004.01.24