Nauja pažintis

Gatve vienai eiti taip nemalonu, ypač po tokių Beno žodžių. Emilija paskendo giliuose apmąstymuose bei dvejonėse. Ką gi jai daryti? Nenori įskaudinti Beno ir jam pasakyti NE. Ji jam patinka, bet ar Emai patinka Benas? Reiktų tikrai sunkiai pagalvoti ir paieškoti atsakymo giliai širdyje. Benui priešingai. Ema jam tikrai svarbi ir jei ji pabūgtų, jam širdis vėl plyštų pusiau. Meilė jam nebeegzistuotų. „Aš turiu kam nors išsipasakoti, bet kam? Viską, kas mane slėgdavo, papasakodavau  Benui. O dabar, kai Benas man prisipažino ir negaliu apsispręsti, nėra kas man patartų. Ką daryt? Aš tikrai beviltiškoje padėtyje“, – mąstė Emilija.

Emilija parėjo namo. Nukabinusi nosį nuėjo į savo kambarį ir atsisėdo ant lovos. Nugrimzdo į gilius apmąstymus. Po valandos suskambo Emilijos telefonas. Jį pakėlė ir pažiūrėjo, kas skambina. „Nežinomas numeris“. Kas tai galėtų būt? Atsiliepsiu.
- Klausau.
- Sveikute, Emilija. Ką veikinėji?
- Deividai? – sutrikusi paklausė Emilija.
- Kas gi daugiau. Norėčiau tave pakviesti kur nors išeiti.
- Nemanau, kad man būtų naudinga išeiti šiuo metu kur nors, – spyriojosi Emilija.
- Sutik. Susirinks mūsų klasiokai. Visi jau pasikvietė sau drauges, taigi aš pagalvojau, kodėl man nepasikvietus tavęs. Bus linksma.
- Kodėl pasirinkai būtent mane?
- Tiesiog man šovė į galvą, ir tau paskambinau, – papasakojo Deividas.
- O iš kur mano numerį traukei?
- Ai... Samanta davė.
- Deja, Deividai. Neisiu su tavimi, per daug rūpesčių turiu.
- Kokių? – pasiteiravo Deividas.
- Ne tau žinoti, – pasakė Emilija ir padėjo ragelį.

„Užsimanė, kad eičiau į kažkokią šventę. Tik to man ir tetrūko po viso to su Benu. Reikia jam paskambinti. Ką aš čia dabar paistau? Net nežinau, ką jam pasakyti, o noriu pasikalbėti. Negi ir aš įklimpusi į tą dalyką, vadinamą MEILE? Žinoma, Benas yra gražus, bet jis man tik geras draugas. Negi mano širdis mano kitaip nei protas? Žinoma, šitie du visada mano skirtingai, bet retai sutaria. O gal vis dėl to nueit su Deividu? Prasiblaškyčiau. Galėčiau pamąstyti. Nieko blogo juk nenutiktų.“ Emilija greitai stvėrė telefoną ir surinko Deivido numerį.
- A... Deividai, dar galioja tavo pakvietimas? – paklausė Emilija.
- Žinoma.
- Tada aš sutinku.
- Kas taip greitai pakeitė tavo nuomonę? – pasidomėjo Deividas.
- Tiesiog persigalvojau, ir tiek.
- Tada gerai. Po valandos būsiu prie tavo namų. Pasiruošk. Sutarta. Bay.
Padėjo ragelį. „Dabar jau viskas. Atsisakyti negaliu“. Emilija iškraustė visą savo spintą, kol pagaliau surado savo suknelę, kurią jai nupirko tėtis prieš metus. Rausvos spalvos, vos siekianti kelius, su rankovėmis. Štai kaip atrodė suknelė. Ema ją buvo apsivilkusi vos porą kartų. Iš pažįstamų jos su šia suknele niekas dar nematė. Žinoma, prie suknelės jai pavyko priderinti rausvus auskarus. Pasileido plaukus. Pasižiūrėjusi vos atpažino pati save. Emilijai nusileidus žemyn, ją pamatė Rokas.
- Ką tu padarei mano seseriai? – nustebo Rokas.
- Nieko, tik aprengiau kitaip.
- Vos atpažinau. Beje už durų tavęs laukia kažkoks vaikinukas, – pasakė Rokas.
- Ačiū.
Emilija nuėjo prie durų ir jas atidarė. Už jų stovėjo Deividas, netekęs žado.
- O lia lia....
- Kas? Per daug išsipuošiau?
- Ne. Tiesiog tu nuostabi...
- Baik. Tiesiog pasileidau plaukus ir apsivilkau suknelę. Kas čia tokio ypatingo. Visi jūs dėl to pametat galvas. Nesuprasiu jūsų.
- Jei įžeidžiau, atsiprašau. Tiesiog tokia išvaizda mane pribloškei.
- Geriau eime.
Visą kelią Deividas neatitraukė akių nuo Emilijos. Nuo to jai tikrai buvo nejauku. Priėję stotelę ir įsėdę į autobusą jie vis dar tylėjo. Netikėtai autobusas pasuko labai staigiai ir praradusi pusiausvyrą Emilija užgriuvo ant Deivido. Jis ją greitai sugavo ir sulaikė savo glėbyje. Pažvelgė tiesiai Emilijai į akis. Žvilgsnis buvo toks aštrus, jog Emilija turėjo porai sekundžių užsimerkti, kad atsigautų akys. Atsimerkusi jis išsivadavo iš Deivido glėbio ir nusisuko lango pusėn.


○ ○ ○ ○

Nusiminęs, visiškai be nuotaikos, porą valandų pasėdėjęs parke, Benas grįžta namo. Gatve jam eiti nepatinka. Bet pamiršo visus pinigus namie ir negali susimokėti už bilietą. Važiuoti „zuikiu“ nenori, nes jau kartą nusvilo. Pagavo kontrolierius ir skyrė tikrai nemenką baudą. Eidamas apžiūrinėjo vaizdus, seniai jais gėrėjosi. Vis galvojo apie Emiliją ir koks bus jos atsakymas. Kaip tik pro šalį pravažiavo tas autobusas, kuriame sėdėjo Emilija su Deividu. Benas juos matė ir neteko amo. Emilija jo nematė. Ir jai pasisekė, nes Beno reakcija būtų ją pribloškusi. Benas tiesiog pasiuto. Lyg verkė, o gal visiškai sugniužo? Bet nieko nereikia spręsti iš anksto. Geriau nusiraminti ir rytoj viską išsiaiškinti. „O gal tiesiog tai buvo sutapimas. Matyt ji kažkur važiavo ir jiedu susitiko tiesiog autobuse“, – galvojo Benas, jau šiek tiek aprimęs.
Benas grįžo namo jau nusiraminęs, bet su nauja dilema galvoje.