Gavęs iš Zonės sutikimą, Antanas ėmė skubinti vestuves. Reikia žūt būt kaip greičiau susituokti kol dar šilta, kad po vestuvių spėt nuvažiuot į Palangą prieš sezono pabaigą. Nereikia jokių užsakų - tai tik laiko gaišinimas. Kunigui gerai sumokėjus, galima ir be to apsieiti. Dėl vestuvių pokylio Antanas ketino tartis su savo tėvais, bet čia Zonė griežtai užprotestavo:
- Vestuvės - tik pas mano tėvus.
Kai buvo namuose per atostogas, tada jau šis klausimas buvo paliestas, žinoma, turint galvoje Liudą. Tada tėvai pareiškė norą išleisti dukrą iš savo namų.
- Ir taip galima, - nė kiek neprieštaravo Antanas, - pas mano tėvus bus galima atšvęsti medaus mėnesį, kai grįšim iš Palangos.
Liko tik nuspręsti vestuvių datą, bet tai truko neilgai.
- Šiandieną - pirmadienis. Savaitės užteks pasiruošti, o sekmadienį - vestuvės. Nuvažiuosim porą dienų anksčiau, bus laiko susitart ir su kunigu, - svarstė ir dėliojo Antanas.
Iki ketvirtadienio Antanas niekur nevažiuoja - svečias Zonės namuose. Ką ten svečias. Jau vis tiek kaip ir savas.Per tas savaitės dienas jam tiesiog nėra, kas veikti. Kol Zonė dirba pieninėje, jis vartosi lovoje ir skaitinėja laikraščius. Paskui abudu pietauja, o po pietų, kai Zonė grįžta darban, Antanas vėl prigula. Tuo metu Zonė baigia nusiplūkti. Laksto pas siuvėją, zuja po parduotuves, ieško ką nors nauja nupirkti vestuvėms  ir maisto, kad būtų galima skaniau pagaminti Antanui.
  Paskutinės Zonės darbo dienos pieninėje. Ji dirbs tik iki ketvirtadienio. Prašymas jau prieš savaitę paduotas atleisti iš darbo. Trečiadienį ateina naujas žmogus ir tą pačią dieną Zonė perduos pieninę jam. O jau ketvirtadienį abu su Antanu išvažiuoja į jos tėviškę.
Liudas jau galutinai užmirštas. Jei anksčiau dar retkarčiais prisimindavo, tai paskutinėm dienom nei noro, nei laiko nėra apie jį pagalvoti.
Tiek to, tai jau praeitis, ir išvis, gal tai net nebuvo meilė? Matyt nebuvo jai skirtas ir tiek. Kur kas stipresnius jausmus ji jaučia Antanui ir nieko čia nepadarysi.
Trečiadienį darbe Zonė užtruko šiek tiek ilgiau, kol perdavė visą pieninės ir laboratorijos ūkį naujai darbuotojai. Pasirašiusi dokumentus ir atidavusi raktus, atėjo į kambarėlį ruošti pietus.
Antano nematyti, kažkur išėjęs. Lovelė užklota, nė nesugulėta, matyt net nebuvo prigulęs, o dabar išėjo parūkyti į lauką. Zonė netruko paruošti pietus ir , kai viską padėjo ant stalo, pravėrė duris į kiemą, ar ne sėdi Antanas ant suoliuko. Nėra. Išėjo į kiemą - niekur nematyt.
- Antanai,- pašaukė Zonė. Niekas neatsiliepė. Kažkokia bloga nuojauta plūstelėjo į širdį. Pažvelgė į kampą, kur stovėjo lagaminas - nėra. Dar su viltimi atsisuko į langą, duris ir, staiga išsigandusi,susigriebė už galvos.
- Viešpatie! - puolė prie stalelio stalčiaus, kur buvo sudėti jos pinigai,  auksinės apyrankės, grandinėlės ir kiti papuošalai. Nei pinigų, nei papuošalų, nei to paties vestuvinio žiedo, kurį padovanojo - tuščias stalčiukas, kaip pašluotas.
- Viešpatie! Per pusantrų metų uždirbti ir taupyti pinigai, auksas… Viešpatie, Dieve, Dieve! Tai štai koks jo verslas, štai kokie sandėriai - griuvo kniūbsčia ant lovos Zonė ir davė valią ašaroms. Verkė pasikūkčiodama, raudojo balsu, kol neprisiminė dar apie vieną baisų dalyką: namuose laukia pasiruošę, suprašyti svečiai. Kaip žmonėms viską paaiškinti?
- O, Dieve, Dieve, kokia gėda - jaunikis pabėgo.
Išsiverkusi,kol pritrūko ašarų, susitvardė, atsisėdo lovoje, apsišluostė veidą:
- Liudas, tik Liudas gali man padėti. Jeigu jis tikrai mane mylėjo, gal neatstums. Liudai, Liudeli, tik tu vienas gali man padėti, atleisk, gelbėk, padėk mano nelaimėje!
  Taip širdyje šaukdama nubėgo per kiemą, per tiltą tiesiai į našlės namus. Liudas, apsikasęs skiedromis, obliuoja lentą. Jis žinojo apie Zonės vestuves, kankinosi, bet nepasidavė, dirbo iš peties, darbe ieškojo nusiraminimo.
Zonė, įpuolusi į kambarėlį, krito ant kelių į skiedrų šusnį ir apkabino  jo kojas:
- Liudai, Liudeli, atleisk, gelbėk! Jeigu tu man nepadėsi, aš pražuvusi. Mane ištiko didžiulė nelaimė.
- Stokis, - pakėlė jis Zonę nuo žemės, - sakyk, kas atsitiko? Nieko nesuprantu...
- Jaunikis pabėgo. Viską išvogė: pinigus, žiedus, palikau be nieko... Bet viskas niekai, palyginus kokią gėdą padarė prieš tėvus, prieš žmones. Jei tu nepadėsi, man daugiau nieko nebelieka, kaip nuo tilto į upę šokti. Pasigailėk, neduok man pražūti...
- Tai ko gi tu nori iš manęs? - nesusigaudo Liudas, - kodėl, būtent, pas mane ieškai pagalbos?
- Važiuojam su manim į tėviškę, susituoksim... Ten jau viskas paruošta vestuvėms. Laukia tik mūsų atvažiuojant. Neatsisakyk, neatstumk, amžinai būsiu dėkinga. Visą gyvenimą būsiu ištikima ir nuolankiausia žmona.
- Aha, - atsitokėjo pagaliau Liudas, - dabar jau ir aš geras.
- Tu visada buvai geras, tu pats geriausias, tik aš kvaiša ir beprotė išmainiau tokį brangų žmogų į niekšą ir aferistą,- blaškėsi verkdama Zonė. - Atsiprašau, dovanok, atleisk tą mano klaidą. Aš ir taip jau nubausta, nežinau, kaip reikės gyventi toliau. Dabar aš lyg ant bedugnės krašto. Jeigu iš tavęs nesulauksiu pagalbos, nebenoriu daugiau gyventi...
  Liudui širdyje pynėsi prieštaringi jausmai. Matant ją tokią sugniuždytą, nelaimingą, buvo gaila, bet prisiminęs, kaip ji pasielgė - vėl pašoka pyktis, norisi trenkti ir išmesti laukan. O jeigu, netekusi vilties, Zonė iš tikrųjų nusižudys? To jis neatleistų sau visą gyvenimą. Liudas kurį laiką patylėjo, pagalvojo.
- Juk kiek kartų viešėjo , miegodavo naktimis. Sakyk, ar gulėjai tu su juo?!- staiga tiesiai šviesiai paklausė Liudas. - Sakyk teisybę!
- Ne, Liudeli, kaip Dievą myliu, ne... - pro ašaras vos ištarė Zonė. - Aš nakvodavau laboratorijoje, o jam užleidau savo kambarėlį. Jei būtų lindęs, tuoj būčiau išvijusi. Viską darė gudriai, apgalvotai, stengėsi įgyt pasitikėjimo, kad nekelt įtarimų. Elgėsi kultūringai, mandagiai, švelniai, nebent pabučiuodavo.
- Negerai darai, jeigu meluoji, bet aš patikėsiu. Tik žiūrėk, kad tai būtų teisybė, nes kitaip - nebus gyvenimo. Tu nukentėjai - pati kalta, bet aš čia nieko dėtas. Nesugadink man gyvenimo pati save gelbėdama.
- Sakau tikrą teisybę. Galiu prisiekti, jei nori. Tikrai nieko nebuvo, patikėk, prašau. Nesu ant tiek puolusi, kad prašydama pasigailėjimo dar imčiau meluoti. Gailiuosi, kad tave apvyliau, gailiuosi iš visos širdies, - siekė bučiuoti Liudo rankos Zonė.
  Liudas patikėjo ne tiek jos priesaika, kiek pats norėjo tuo tikėti. Jis jau daug švelniau paėmė ją už rankos.
- Nustok verkti, nusišluostyk ašaras, sėskim, pasišnekėkim, - pasodino jis Zonę prie savęs ant suoliuko.- Visai nebe daug jau laiko. O kaip su užsakais?
- Viską sutarsim su kunigu vietoje. Čia jau tėvukas pasirūpins, o mums tik nuvažiuot, kad sekmadienį įvyktų vestuvės. Suprask, kokia padėtis: alus padarytas, svečiai suprašyti... Kaip viską be paaiškinimo nutraukti?
- Et, buvę, nebuvę, važiuojam. Tavo laimė, kad aš tave dar tebemyliu. Ne tokių aš, žinoma, tikėjaus vestuvių, bet tave vesti visą laiką galvojau.