Žinau, prie upės auga medis nusviręs,
Kuris laukia žmogaus ateinančio,
Pievom, miškais vinguriuoja šaltinis,
Norintis būti jam veidrodžiu.

Kažkur sparnus jau augina,
Jau mokosi skristi paukštis,
Kuris kelią į laimę žino,
Į sėkmės svaiginantį aukštį.

Kažkuriame dangaus pakrašty,
Gal toliausiam ūke, gal žvaigždyne,
Spindi tavo žvaigždė. Ar jauti
Jos degimą, jos karštį krūtinėj?

Vaiko akys gal šimtmečius laukia,
Ir balsas... vyturėlio giesme skardena,
Kad jį prie savęs pasišauktum
Apkabint, pažint meilę, žydinčią žemę.

Gal? Ne nereikia, tegul nepakyla
Joks šiaurys, debesis su žaibais, šaltas vėjas.
Te naktis, įsisupus į virpančią tylą,
Tau primins, ką lig ryto vienai jai šnabždėjai.

Žmogaus laukia darbai ir džiaugsmai dideli,
Kartais valandos sunkios, maištingos.
Rūpestėliai lai būna menki, tik menki,
O dienos - jos visos laimingos!