Trumpas kelionės flirtas, bet Zonei smagu. O tie adresai - tai vieni juokai. Ji nė nemano jam rašyti, o iš jo- tuo labiau nėra ko tikėtis. Verslininkas, tikriausiai, daug laiko praleidžia kelionėse, ieško pramogų atsitiktinėse pažintyse, kad, anot jo, laikas greičiau praeitų.
Namuose Zonė rado visus sveikus. Velykas atšventė ir atostogas praleido smagiai. Už poros savaičių - ji vėl miestelyje, dirba ir jie vėl kartu su Liudu.
Praėjo kokios trys savaitės. Zonė buvo jau ir užmiršusi tą kelionės draugą, kai, atsinešusi iš pašto agentūros laikraščius, tarp jų rado jai adresuotą laišką.  Pagalvojo, kad iš namų, bet, kai atplėšė voką, paaiškėjo, kad jis nuo kelionės pažįstamojo Antano. Viską metusi, puolė skaityti.
Rašė, kad dažnai prisimena, negali jos pamiršti, prašo atsiliepti, parašyti jam nors keletą žodžių, nors tiek, kad jis žinotų, ar ji gavo šį laišką ir žadėjo greitai parašyti daugiau.
Ilgai Zonė svarstė: parašyti ar ne.
- Na, parašyti reikia,- nusprendė pagaliau,- nemandagu. Tegu žino, kad laišką ji gavo, dėkoja, bet parašys šaltai, santūriai, be jokių ten „galvoju“, „prisimenu“ ir panašiai. Kam rašyti tai, ko nėra? Žodžiu, parašys tokiu tonu, kad jam nekiltų noras rašyti daugiau ir viskas nutrūks.
Laiškai nesiliovė tol, kol negaudamas atsakymo, verslininkas pats atvažiavo.
Kai jis vieną popietę pasirodė pieninėje, toks gražus, elegantiškas, visai nepanašus į tą kurį Zonė matė kelionėje, jai pakirto kojas.
  Pieninėje baigėsi darbas, darbininkai jau buvo išėję, tik Zonė su baltu chalatu baigė plauti, dezinfekuoti piltuvėlius, mėgintuvėlius laboratorijoje. Jam pasirodžius, nutrūko darbas. Padėjusi viską į šalį ir nusišluosčiusi rankas, išėjo prieš jį pasisveikinti.
- Koks netikėtumas, - negalėjo nesijaudinti Zonė, - nė sapne nesusapnuosi.
- Bet gi jūs su tuo baltu chalatu dar gražiau atrodot, nei tada, kai susipažinom,- neištvėrė nepasakęs komplimento,- bet aš gal jus sutrukdžiau?
- Kaip tik laiku . Ką tik baigiau darbą. Prašom toliau, - ir jie abu iš laboratorijos nuėjo į Zonės kambarėlį už sienos.
- Štai tas kambarys - mano apartamentai, - pastatė svečiui Liudo padarytą kėdę. - Nusivilkit švarką ir sėskitės, o aš paieškosiu ko nors atsigaivinti po kelionės. Pas mane karšta.
Jis nusivilko švarką ir pakabino ant kėdės atlošo.
- Bet gi jūs nieko neieškokit. Aš pats turiu šio to pasirūpinęs,- ir svečias, atidaręs lagaminą, ėmė krauti ant stalo alų, vyną, saldainius ir limonadą.
Zonė atnešė ąsotį giros, stiklines ir stiklelius, lėkštutes, peilius su šakutėmis ir, ištraukusi iš orkaitės keptą žąsį, išdėjo ją ant padėklo ir pastatė į vidurį stalo.
- O, net žąsis,- nusistebėjo Antanas, - turbūt svečių laukiate?
- Štai, ir sulaukiau, - juokėsi Zonė. - O jūs ar ne svečias? Nedažnai tokių sulauksi. Iškepiau, kaip žinodama. Bet jūs nesistebėkite. Aš žasį kepu sau, net tris kartus per mėnesį.
- Tikrai? Kas per ritualas?
- Ar negirdėjot, kad dabar valdininkams ir tarnautojams reikia būtinai pirkti žąsis. Pagal mano atlyginimą man privalu pirkti tris žąsis per mėnesį. Jūs verslininkas, jūsų tai neliečia.
- Teko girdėt, bet aš galvojau, kad tai tik pokštas.
- Krizė - ne pokštas. Turim visi kaip nors palaikyt žlungantį žemės ūkį.
- Štai kaip, net nepagalvojau.
- Gerkit giros, pati padariau iš duonos. Dėkitės kepsnio, kol šiltas. Iš kelionės, tikriausiai, išalkęs, - ragino Zonė, pildama į stiklines girą.
Antanas godžiai išgėrė girą ir neprieštaraudamas įsidėjo geroką gabalą mėsos į lėkštelę.
- Nesiginsiu, valgyti norisi, o čia dar taip skaniai kvepia. O jūs, ar nevalgysit kartu? Kodėl nesisėdat?
- Jūs valgykit, aš tuojau, tik laboratorijoje viską sudėsiu į vietą, kad rytoj iš ryto nereikėtų ieškoti, - atsiliepė Zonė iš laboratorijos.- Turiu prisipažint, kad jūsų pasirodymas mane šiek tiek išmušė iš vėžių, reikia pasitvarkyt.
- Pasirodo ir jums mano apsilankymas šį tą reiškia. Džiugu girdėt, bet vienas nevalgysiu, palauksiu jūsų.
Kai ji, grįžusi iš laboratorijos, atsisėdo už stalo, svečias valgydamas klausinėjo:
- Papasakokit , kaip praleidot atostogas?  Turbūt buvo labai smagu. Šventės, susitikimas su saviškiais... Ar ne taip?
- Suprantama. Dar tebegyvenu tais įspūdžiais. Namai ir lieka namais. Visada malonu į juos sugrįžti. O jūs kaip šventėt?
- Na, man irgi neblogai sekėsi. Kelionė puikiai pavyko, vien dėl to, kad susipažinau su jumis.
- Tikrai? Taip svarbu? - koketuodama pažvelgė į Antaną Zonė.
- Jei nebūtų svarbu - aš čia nesėdėčiau. Prisipažinsiu - nenustojau apie jus galvoti nuo pat išsiskyrimo. Paskui pamaniau: vyras aš ar ne vyras? Kam kankintis, ar ne geriau pamėginti viską atnaujinti? Lietuva ne tokia jau didelė.
- Man irgi malonu jus matyti. Ir aš dažnai prisimindavau tokį šiltą, nors ir trumpą mudviejų pabendravimą. Ko nors daugiau tikėtis iš tokios kelionės pažinties būtų naivu. Tačiau ko gero teks pakeisti nuomonę.
- Kodėl neatsakinėjot į mano laiškus, jeigu nors kiek apie mane galvojot? Ar taip galima? Žmogus laukia, kenčia, o jūs tylit
- Gal kaip tik dėl to ir matau jus čia, - juokėsi Zonė, - bet, Dieve gink, nepagalvokit, kad tai dariau sąmoningai.
- Kaip bebūtų, viskas taip, o ne kitaip įvyko. Aš laisvas, leidau sau keletą dienų atostogų ir norėčiau čia jas praleisti kartu su jumis. Ar jūs nieko prieš? Ar yra čia koks nors viešbutukas, kur galėčiau pernakvoti?
- Perdaug gerai norite tokiame užkampyje. Bet ne bėda. Aš jums užleisiu savo kambarį, o pati permiegosiu laboratorijoje. Nesijaudinkite.