Per didelis Dievas

Nuo mažų dienų motulė sakydavo, kad turiu tikėti Dievuliu lygiai taip pat, kaip ir visais matomais dalykais. Ji man pasakodavo, kad tas ponulis sėdi viršum debesų, savo patogiose sūpuoklėse, ir švelniu kopų smėliu barsto gyvenimo takelį. Kai smėlis baigiasi, nutrūksta ir žmogaus buvimas žemėje. Tada jo siela minkštais debesų laiptais kopia dangun ir būna ten visą amžinybę. Klausytis šitų motulės pasakojimų man labai patikdavo, bet tuo patikėti buvo pernelyg sunku.

Kiekvieną vakarą priklaupdavome ant pelėsiais atsiduodančio grindinio ir kalbėdavome maldeles. Kad ir kaip norėdavau susikaupti, niekada nepavykdavo. Pramerkęs tamsių blakstienų apribotą akutę vogčiomis stebėjau motulę. Venų žemėlapiu išraizgytos rankutės glausdavosi viena prie kitos, iš po skaros išlindę plaukai krisdavo ant švelnaus, nors ir raukšlėto, veido, o nerta suknelė dailiai apgaubdavo kelius. Motulė maldos metu būdavo rami ir, rodos, pamiršusi savo egzistavimą žemėje. Na, o aš buvau nė iš tolo į ją nepanašus- klūpėdavau plikais, nubalnotais keliais ir purvinomis rankomis, imituodamas pasišventusįjį, o mintyse virdavo visai kas kita:
Du maži dievukai.

Suprantu, jog gali pasirodyti keista, juk nesugebėjau tikėti vienu Dievuliu, o maniausi tikintis du. Manieji dievukai buvo visiškai kitokie. Kiekvieną sekmadienio rytą, pramerkęs akis matydavau, kaip mažyliai kvatodami lakstydavo po rasotą žolę, kaip jų kulkšnys pasinerdavo į ryto miglą, kaip mažos rankutės gaiviais lašais prausdavo purvinus veidelius, o nosytės godžiai gerdavo rasotos žolės ir saldžių dobilų kvapą. Kol aš į juos žiūrėdavau, motulė ruošdavo pusryčius ir tylomis murmėdavo, kad vėluosime į bažnyčią. Sekmadieniais mes ten nuolat lankydavomės, nes- kaip motulė sakydavo- reikia būti kuo arčiau Dievulio. Maniau, jog ir esu arti. Visad stengiausi kuo greičiau pavalgyti, nusiprausti, apsirengti ir tekinas bėgti į Dievulio namus, tačiau mane kaskart stabdydavo mažieji nenuoramos. Kol pusryčiaudavau, jie paslėpdavo mano kojines, užmazgydavo išeiginių batų raištelius ir mažomis pėdutėmis suterliodavo baltus marškinius. Motulė mane ragindavo, skubindavo, o kai pasakydavau, jog tai dievukų darbas, ironiškai nusijuokdavo ir liepdavo nepaistyti niekų. Tuomet nudelbdavau akis ir nepatenkintas toliau rėdydavausi. Galiausiai stovėdavau prieš motulę it koks ministras juodu kostiumu, baltais marškiniais ir tvarkingai sušukuotais plaukais.

Motulė stverdavo mane už rankos ir paskubomis tempdavosi bažnyčion. Nors kelias iki jos buvo trumpas, spėdavau pavargti kaip vėjo draskomi medžio lapai. Mažieji dievukai nė akimirkai nuo manęs neatsitraukdavo: vydavosi iš paskos, čiupdavo už kelnių, už raištelių, ropšdavosi ant batų ir staipydavos pasiekę savojo tikslo. Kartais pradėdavau trepsėti, kad mažieji atsikabintų, tačiau motulė mane sudrausmindavo sakydama, kad turiu elgtis kaip visi normalūs vaikai, nes į bažnyčia vis viena teks eiti. Argi aš buvau nenormalus? Tuomet maniau, kad kiekvienas asmuo turi savo tikėjimo objektą ir tai ne būtinai turi būti Dievulis. Žinojau, jog mano tikėjimas sutelktas į kitiems nesuprantamus dalykus ir galėjau jaustis išskirtinis. Motulės manymu, buvau per daug didelis fantazuotojas ir svajoklis, nuolat ieškantis keisčiausių pasiteisinimų.

Kai būdavome jau visiškai arti bažnyčios, mane it žaibas nutvieksdavo bauginanti tyla ir susikaupimas. Visame bažnyčios kieme vaikščiodavo galybė bobučių, kurios tūpčiodavo, linkčiodavo, o kartais net ir suaimanuodavo. Tiesiog negalėjau pakęsti, kai jos prieidavo prie manęs ir, žavėdamosi mano paklusnumu, tampydavo už skruostų. Vienų kaktos ir nosys būdavo nusėtos mažais prakaito lašeliais, kitų prasižiojusiose bedantėse burnose nuolat trykšdavo seilių fontanai, o dar kitos vaikščiodavo nuolat apsiašarojusios. Tuo metu, kai jos šnekučiuodavosi su motule, aš tiesiog degdavau iš noro pabėgti su dievukais. Norėdavau būti toks, kaip jie- mažytis, nepastebimas ir nuo nieko nepriklausomas. Kai tik bandydavau įsivaizduoti savo gyvenimą su jais, nuskambėdavo bažnyčios varpas, pranešantis mišių pradžią. Tuomet motulė sugriebdavo mane už rankos ir, vedami didžiulės minios, sugūžėdavome į bažnyčią. Joje pasigirsdavo šaltas, bejausmis kunigo balsas ir mišios prasidėdavo. Jų eigoje būdavo nuobodu ir norėdavosi pabėgti, tačiau bažnyčioje dievukai dingdavo. Mane apimdavo baisingas sielvartas ir noras verkti. Nekantriai laukdavau mišių pabaigos ir vos tik joms pasibaigus tekinas bėgdavau į lauką, kad galėčiau pamatyti mažuosius nenuoramas. Jie visad kur nors netoliese manęs laukdavo. Buvo beprotiškai gera vėl ir vėl juos pamatyti, augti kartu su jais. Niekas negalėjo apsakyti tuometinės mano laimės.

Kartą, išėjus iš bažnyčios, mažieji nepasirodė. Tų dienų spalvos dingo, noras juos pamatyti virsdavo sielvartu. Jų lovelės tebestovi mano atminties miražuose ir tykiai laukia jų sugrįžtant, nes motulės Dievulis man per didelis.
lietum

2009-08-06 11:56:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-08-06 21:42:55

tikėti Dievuliu – tikėti Dievulį

Kad jau išmokot teksto raiškos pamoką, imkitės kitos – paverskite pasakojimą tikru kūriniu. Dabar yra tiesiog paprastas pasakojimas, atsiminimas. O juk kiekviename prozos kūrinyje būtina šiokia tokia kulminacija (ją turi ir smulkieji žanrai: novelės, pasakėčios, miniatiūros, anekdotai...). Sėkmės!:-)

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2009-08-06 12:03:56

Man patiko pavadinimas. Tačiau jis išpildytas tik iš dalies. Žodis "mišios" šnekamojoje kalboje paplitęs neteisingai. Jei turima galvoje pilna liturgija bažnyčioje reikia rašyti Šv. Mišios (Šventos Mišios), Šventų Mišių Auka ir t.t. Patas žodis "mišios" turi kiek platesnę reikšmę dažnai nutolstančią nuo tekste minimos prasmės. :)