Visą naktį lijo lietus,
Tikras vasaros, geras ir šiltas,
Bet kažin ar girdėjai jį tu,
Vien nakties ir sapnų apkabinta.

Visą naktį skambėjo stiklai
Nuo lašų, sidabrinių jų šuorų,
Kokie siautė prabudę jausmai,
Net širdis įžeista neišduotų.

Visą naktį sena obelis,
Lyg vaikus savo obuolius supo
Ir pašvaistėmis blaškės ugnis
Tarp aistros pasiilgusių lūpų.

Visą naktį dundėjo dangus,
Tiktai veltui taip buvo grūmota,
Ne, ne žemėje buvo žmogus,
Ne, ne žemė ir buvo sapnuota.

Visą naktį lijo lietus,
Skaičiavau kiekvieną jo lašą,
Tik mintis, net pro vėją, žaibus
Į jaunystę vis nešė ir nešė.