Tuojau po Naujų metų Liudas gavo pirmą stambų užsakymą. Ūkininkas iš miestelio prašė Velykoms padaryt spintą ir komodą. Per Velykas žmogus išleidžia už vyro dukterį, nori skirti pasogai, kad būtų kur kraitį susikrauti. Prašė padaryt gražiai, gerai, dėl kainos nesiderėjo, kad tik būtų nesarmata prieš jaunikį. O labiausiai - tai norėtųsi prieš jo tėvus pasirodyti.
Liudas rimtai ėmėsi darbo. Darbas didelis, ne taip jau daug laiko iki Velykų, reikia paskubėti. Rečiau ir pas Zonę benueina. Kai jau taip - tai pati Zonė retkarčiais pavakariais užbėga pasižiūrėt, kaip sekasi Liudui. Jis vienmarškinis, atraitotom rankovėm ir kelnių klešnėm iki kelių braido po skiedras. Plaukai pilni medžio dulkių, tarsi žilstelėję, o antakiai net balti, atsagstyti marškiniai vos laikosi ant pečių. Jis brūkšteli aukštyn ant kaktos krintančius plaukus ir iš jų pakyla debesis dulkių. Kita ranka šluosto nuo kaktos prakaitą.
Pirkia šiltai prikūrenta, langai užklijuoti popierium - nėra kaip jų atidaryti, nėra kaip išvėdinti patalpos, todėl dulkės sukasi čia pat vietoje ir sėda, kur papuola. Kai Liudas obliuoja pasilenkęs, tai ne tik pilni plaukai, bet ir nosis, o burnoje net grikši.
Pamatęs Zonę jis nudžiunga ir meta darbą.
- Dabar jau truputį ir atsikvėpt galima, - atsitraukia Liudas nuo varstoto,- sėskis čia kur nors,- padavė jai kėdutę. - Kas girdėt?
- Skiedrom apsikasęs, ar netrukdo?
- Kai baigsiu darbą, mama išneš,- nosine šluosto nuo veido  prakaitą Liudas. - Kaip tu gyveni? Aš taip tavęs pasiilgau, bet , kai įsileidžiu į darbą, tai nė nepamatau, kai ateina vakaras. Vakare norėčiau nueiti , bet bijau trukdyti, tau taip anksti reikia keltis į darbą.
- Aš pati galiu skiedras išneti. Tik pasakyk, kur jas reikia padėti. Nė mamai nereikės, - nuoširdžiai siūlosi Zonė, bet Liudas net nusigando.
- Ką tu čia dabar sugalvojai? Išsinešim patys. Vis tiek jau esam dulkini. To dar betrūko, kad atėjusi į svečius, imsi mus kuopti.
- Man nieko nereiškia, kad tik tau būtų geriau. Juk nieko neveikiu.
- Geriau pasėdėkim ir pasišnekėkim. Va taip, - apkabino Liudas Zonę. - Senokai bebuvom susitikę. Ką veiksim sekmadienį?
- Na, kaip ir paprastai. Pirma bažnyčion, o paskui... Pietums kepsiu zuikį, galėsiu ir tave pavaišinti.
- O kur tu jį sugavai? Kaip tau pavyko? - klausia Liudas ir juokiasi. Juokiasi ir Zonė.
- Zuikis netikras, negi nežinai? Tokį ir pats gali pasigauti. Mama tur būt tau irgi tokį iškepa, bet mano bus skanesnis, su obuoliais.
- Zuikis netikras, o obuoliai ar tikri?
- Netikrų obuolių nebūna, - juokiasi Zonė, - tai ne zuikis.
-Netikras zuikis su tikrais obuoliais - turėtų būti skanu.
- Paragausi, sužinosi, tik ateik, o paskui ką nors sugalvosim. Kai dabar taip šalta, tai geriau namuose pasėdėsim.
- Taip, šiltam kambaryje su tavim. Kas gali būti geriau? O tau kaip?
- Ir man taip pat. Vienai būtų liūdna. O kaip tau darbai sekasi?
- Neblogai, po truputį kasuosi į priekį. Matai, jau kiek lentų paruošta. Beliko tik viską surinkt į vietą. Kai padarysiu ir gausiu atlyginimą, kartu laistysim pirmą mano uždarbį. Bet dar teks palaukti.
- O mane žada Velykom išleisti atostogų. Jau visi metai, kai dirbu. Priklauso.
- O kas dirbs tavo vietoj?
- Mergaitė iš punkto. Kai po Naujų metų punktą  uždarė, tai ji liko laisva.
- Gerai pailsėsi. Tur būt į namus važiuosi? Be tavęs man bus labai liūdnos Velykos. Ar ilgam išvažiuosi?
- Tik porai savaičių, bet aš tavęs labai ilgėsiuos. Be tavęs man ir atostogos nebus mielos, vis apie tave galvosiu. Namų irgi labai pasiilgau...
- O aš apie tave. Na, bet Velykos dar negreitai, o kol kas mes dar kartu. Kaip smagu, kad atėjai. Daug darbo aš jau padariau, būsiu laisvesnis ir pats pas tave dažniau užeisiu. Dažniau matysimės.
Parėjusi našlė rado viešnią ir labai apsidžiaugė. Nusimazgojusi rankas greit paruošė vakarienę ir abu pakvietė prie stalo.
Po vakarienės Liudas parlydėjo namo Zonę ir atsisveikindamas prie vartelių ilgai ją bučiavo.