nusisuka dievai susirenka bažnyčias
rodos visa jau seniai matyta tačiau
kryželiais pamažu nušvinta sielos
celės tarytumei placenta vaiko vėlei

aš kabinuos į  sienas celės sienas

tarytum aklą kiemo šventę
atmieštą alkoholiu ir pamirštu laiku
cigaretes imu gesinti suolan
sąnariai suvargsta nuo liūčių
apsunksta plaučiai nuo betikslio
ryto ištirpstančio čia tarp rytų ir vakarų

čia tarp rytų ir vakarų vis skausmas
smelkiasi į odą akiduobes ir alkūnes
mane tik kojomis į priekį iš šičia neš
akimirką tarytum pamanau jog
pasiilgimas bet tai tik tryliktojo
nuojauta gyvenimo

ir menamo ir menamo

ne savojo likimo kuris
tarytum lapai krentantys į tylą
ir čia tarytum paprašytumei absento
ne tokio seno bet savimi gyvento
ir taip kas vakarą statau šventyklą
ne sau bet jam ligoj matytą

bet rytas švinta gatvė liepomis
pakvimpa šią naktį vėl žmogus
išėjo ir aš pati sau svetimėju