Ema ir Benas (7)

Santrauka:
Išaiškinta dilema, nedavusi ramybės, ir tiesa iš širdies. Koks bus atsakymas?
Prisipažinimas

Kulniuoti į mokyklą Emilijai teko per lietų, nes skėtį paliko namuose. Visa permirkusi ir sušalusi, atsistojo prie radiatoriaus apšilti ir pagalvoti apie šeštadienio vakarą. „Reikia kaip nors atgaminti, kas įvyko. Pirma atėjau į vakarėlį, paskui pradėjau šokti. Po viso šito man Alicija pasiūlė išgerti. Aš paėmiau, paragavau. Juk pirmas kartas, kai geriu. Visai patiko, ir pasiėmiau kitą stiklinę, – galvojo Emilija. Išgėrusi porą stiklinių vėl šokau. Po to man Henrikas atnešė stiklinę vandens, arba aš taip maniau. Kai išgėriau gurkšnį, susiraukau, nes skonis buvo klaikus. Kas toliau įvyko, nebepamenu. Matyt tiek išgėriau, kad atsijungė smegenys. Atmintis sugrįžta  tik tada, kai atsikeliu sekmadienį ryte.“
- O kas atėjo, – pastebėjo Povilas. Kaip šeštadienis?
- Kam klausi, juk pats matei?
- Bet man įdomu, kaip jautiesi.
- Povilai, gal atsikabinsi? – pasakė Emilija.
- Kaip sau nori...
- Aš visiškai neturiu laiko kalbėtis. Manęs kaip ir jūsų laukai pamoka.
Ir nužingsniavo koridoriumi. Kaip Emą nervina visos tos bernų šnekos apie visiškai nereikšmingus dalykus. Kai užsiveda, nebegali sustoti. „Taigi vienas dalykas, dar likęs klaustuku. Ar tikrai bučiavausi su Benu? Jis vienintelis, kuris tada mane parlydėjo namo, – galvojo Emilija. Negalėsiu būt rami, kol nesužinosiu.“

Viena diena praėjo. Beno nesusitiko. Arba jis jos vengė, arba tiesiog nesusikirto keliai.
Tai visiškai keista. Jau ir antra diena eina į pabaigą, o Benas kaip į vandenį prapuolęs.
„Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Tiesiog tai, ką kaimynas sakė, yra tiesa, ir jis manęs vengia, nes žino, kad esu karšto būdo, ir jam tikrai klius, kai aš jį sutiksiu, – pasipiktino Ema. Aš jam paskambinsiu, jei neatsilieps, tiesiog nueisiu į jo namus. Niekur jis nedings.“

Emilija paržingsniavo namo, pasiėmė mobilųjį telefoną ir surinko Beno numerį. Pasigirdo signalas. „Visgi telefono neišjungęs“. Pasigirdo balsas:
- Klausau, – prabilo Benas.
- Benai.
- O Emilija... kažkaip neįprasta, kad man skambini.
- Aš turiu tavęs paklausti vieno svarbaus dalyko.
- Kokio?
- Aš nemanau, kad telefonu verta kalbėtis. Geriau susitikime.
- Kur?
- Parke, kur pirmą kartą susimatėme. Prie mano mėgstamiausio suoliuko, – paaiškino Emilija.
- Gerai.
„Sužinosiu, ar tai buvo kaimynės regos sutrikimas ir ji matė ne mane. Arba tai, ką ji sakė, buvo tiesa“, – pagalvojo Ema.

Emilija priėjo parką, atsisėdo ant to suoliuko ir pradėjo laukti. Penkios minutės... dešimt... penkiolika... Beno vis dar nėra. Praėjus beveik pusvalandžiui, pasirodė Benas.
- Nepyk, kad pavėlavau. Tiesiog turėjau porą reikalų namie, kuriuos privalėjau padaryti.
- Ir mane privertei laukti. Ar negalėjai paprasčiausiai pasakyti, kad vėluosi, ir man nebūtų tekę tiek laukti? Jau maniau, kad išsigandai ir pabėgai.
- Dar kartą atsiprašau.
- Atsiprašymai nepadės. Turiu vieną rimtą klausimą.
- Klok.
- Vienas dalykas po šeštadienio man dar neaiškus. Kai tu mane parvedei namo, mano kaimynė matė, kaip bučiavausi su tavimi. Ar tai tiesa?
- Kaip čia tau aiškiau paaiškinus. Taip, bučiavausi su tavimi, bet pradėjau ne aš...
- Ką?! – sutriko Emilija.
- Kaip girdi, prieš man pabeldžiant į tavo duris tu man pasakei, kad be galo nori pasibučiuoti su manimi. Aš pasimečiau, sutrikau. Tada tu tiesiog įsisiurbei man į lūpas. Aš pasidaviau savo jausmams, ir pradėjome aistringai bučiuotis. Po to tu dar pasakei, kad būtinai tai pakartosim, – papasakojo Benas.
- Aš... negaliu patikėti... aš tokia...
- Nesisielok Emilija, tada tu buvai per daug išgėrus.
- Bet, Benai, aš tikrai tau patinku?
- Aišku, patinki. Tiesiog tai pripažinti sunkiausia. Nuo tada, kai pirmą kartą susitikome šiame parke, tu buvai kitokia nei visi kiti mano pažįstami. Tuo man ir patikai. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau pažinti tave. Man labai pagelbėjo visas tas reikalas su futbolu. Galėjau būti arčiau tavęs ir stebėti iš tolo.
- Net nežinau, ką pasakyti, tu toks atviras su manimi. Aš net nebūčiau pamanius. Visas šitas reikalas su tuo bučiniu... jis atvėrė visas kortas ir tavo jausmus man. Aš niekada nebendravau artimai su vaikinu. Vienintelis gerai pažįstamas vaikinas man – Rokas, mano brolis. Kiti man atrodė tokie kvailiai.
- Draugausi su manimi toliau sužinojusi tai? – paklausė Benas.
- Atsakyti greitai negaliu, nes nežinau. Aš turiu eiti...
- Emilija, neik. Dar pabūk...

Žinoma ji nuėjo. Benas – pirmasis jos draugas. Ji su juo pasibučiavo. Pirmąjį kartą. Ką daryti toliau? Šiuo metu atsakymo nežino niekas. Benas liko ant suoliuko sėdėti vienas. Kaip visada, kai prisipažįsta merginai savo jausmus. Greičiausiai jam vėl bus taip, kaip ir su Marta: tik pasakė, kad myli, ir ji dingo kaip dūmas. Bet tai praeitis. Bet Benas tikisi, kad su Emilija taip nebus. Ji ne vėjavaikiška. Ji rimto būdo. Ji apsvarstys viską ir pasakys, ar jam ko nors tikėtis, ar ne. Geriau sulaukti rytojaus ir atsakymo...
Nuklydusioji

2009-08-03 09:13:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2009-08-04 23:40:55

Kasdieniški dialogai. :) Atrodo, visai tikri :)