Na ko ir vėl susiraukei? Taip ir tikėjausi, kad tau visa tai nepatiks. Galėjai bent jau apsimesti ir įvertinti mano darbą, pastangas, paglostyti galvą ar tiesiog pasakyti ačiū. Kai atnešiau tau stiklainį, sėdėdamas saulėje, pasižiūrėjai į mane kaip į proto netekusią laboratorinę pelę ir tramdei savo lygių dantų šypseną, kuria būtum pašiepęs mane. Dėkojau Dievui, kad sugebėjai susilaikyti, nesijaučiau visiškai apgailėtina. Tu pasiūlei prisėsti greta, aš taip ir padariau, nes nemačiau priežasties elgtis kitaip, juk buvo tavo gimimo diena. Paėmei į rankas mano dovaną ir su ironiška šypsena veide ėmei ieškoti paslėptos minties, kurios tau nepalikau. Ilgai žaidei savo plonais pirštais, susikėlęs kojas vieną ant kitos, ir atrodė, kad viskas aplink tave išnyko. Tapai stabu, sėdinčiu beorėje erdvėje ir ieškančiu deguonies mažiausiuose pasaulio tarpuose. Kuomet apvertei jį dugnu aukštyn, lyg triumfuodamas žvilgtelėjai į mane. Tamsios rudos akys žvilgėjo pasitikėjimu savimi, ir jau džiaugeisi atradęs atsakymą į mano mįslę, tačiau tu klydai, o aš leidau tau apgaudinėti save ir jaustis nenugalimu. Iškėlei stiklainį priešais saulę ir prisimerkęs ėmei skaityti, bet greitai nusivylei supratęs, kad ant jo buvo parašyta tik bereikšmė skaičių ir raidžių kombinacija „WGG: 56020“. Suraukei savo juodus antakius ir vėl pažvelgei į mane. O aš sėdėjau visiškai rami ir užtikrinta tuo, ką darau. Nieko tau nesakiau, nes juk nieko ir neklausei, nebent akimis, kurių kalbos dar neišmokau suprasti. Juokinga, tiesa? Aš visai kaip ir tu – nemoku suprasti „nežmonių“ kalbos.

Viskas klostėsi taip, kaip ir buvau suplanavusi: laukiau, kol tu pasiduosi, nors to nenorėjai. Žiūrėjau į tave ir mačiau, kaip susilieji su supančia aplinka, siūbuoji kaip laukinis medis, nežinantis, į kurią pusę palinkti. Su kiekvienu palinkimu įžvelgiau vis didesnį apmaudą tavo veide. Pradėjai galvoti, kad ši dovana skirta ne tau, kad įvyko klaida, ar bandau tave supažindinti su savo nesuprantama humoro jausmo gyslele, tačiau ilgiau kentėti nebegalėjai. Pagaliau sulaukiau. Pastatei stiklainį ant žolės, pasirėmei į žiedais aplipusią obelį ir užvertei akis. Maniau, jog nuo tavo prisilietimo negali nieko nutikti, o štai nubyrėjo keletas žiedlapių, o galbūt tai buvo vėjo darbas, kurio aš tądien nejaučiau. Nebegalėjau ilgiau laukti ir, pasiremdama rankomis, atropojau prie pat tavęs, pasiėmiau stiklainį į rankas ir nestipriai stuktelėjau alkūne, kad nuleistum galvą. Nenorėjai, bet teko pripažinti, kad ir tu žmogus, kuris ne visada randa tinkamą problemos sprendimą. O problema tuo metu buvai tu.

Iš tiesų nežinau, ką galvojai apie žydrą stiklainio dangtelį ir apie jame plaukiojančius priemaišas. Tavyje kirbėjo nekantrumas, kurį bandei užgniaužti savo nepalaužiamu išdidumu, bet juk puikiai tave pažinojau, ir to nepavyko padaryti. Tikriausiai pamanei, kad ši dovana – nevykęs bandymas užmarinuoti žirnelius ar burokėlius, kurių čia visiškai nebuvo. Nebuvo, kaip ir mįslės atsakymo, nes jį turėjau pasakyti aš. Labai gerai žinau, kaip laukimas skaudžiai kandžioja nervų ląsteles, todėl ilgiau nebedelsiau, juk tavo gimtadienis. Žiūrėjai į mane kaip į paiką mergšę, todėl susizgribau. Padaviau stiklainį tau į rankas ir ėmiau aiškinti viską iš eilės. Pasakojau, kad dangtelio žydrumas turės nuolat priminti mūsų vasaromis matytą padangę; kad viduje plaukiojantis rožės žiedas prasiskleis kartu su tavo svajonės išsipildymu; kad įbertos druskos, pipirų ir cukraus mišinys – tavo emocijų dulkės, kurios niekada tavęs nepaliks. Aš pasakojau tau tiek daug, o tu viską gėrei į save su vis didėjančiu noru – dar ir dar. Savo tamsiomis akimis stengeisi nemirksėti ir stebėti stikliniu paviršiumi slystantį mano pirštą. Tikriausiai tuomet buvo pirmas kartas, kai tu taip stengeisi.

Dabar kai ateinu pas tave, ant stalo, šalia šeimos nuotraukos, matau tą patį stiklainį, dovanotą prieš šitiek metų. Tu nuolat prieini prie jo, lengvu piršto mostu nuvalai ant mėlyno dangtelio susikaupusias dulkes ir nusišypsai visai kaip tada, kai baigiau tau aiškinti. Ir dabar esu įsitikinusi, kad ši dovana tau labiausiai patinka.