Metai ėjo praėjo pro šalį,
Kol mes bandėme kalnus nuverst...
Šaukia šaukia savęsp Visagalis,
O mes delsiame Jam pasimelst.

Rodos, dar per anksti iškeliauti,
Dar ne laikas, ne laikas tenai...
Bandom savąją lemtį apgauti,
„Žalią kortą“ įgyt dovanai.

Žengia metai kuproti ir tiesūs
Tuo pačiu takeliu vorele.
Iš paskos – melagystės ir tiesos...
Greit ir mes, greit ir mes jų gale.

Dievas žino, ką rasim, darysim
Dangumi pavadintoj erdvėj.
Aišku tik, kad jau niekad negrįšim
Pailsėt, pasvajot parugėj.

Pakalbėt su savais užu stalo,
Paklausyti anūkų balsų
Ir pajusti, kaip širdys apsąla
Nuo gimtinės padangės varsų.
---------------------------------------------
Eina metai mūs kaip piligrimai
Ir pradingsta amžių rūkuos
Su žmonių ir valstybių likimais,
Nukreiptuos amžinybėn delnuos...