Sakiau – negerk, išnyksta proto vingiai,
Nebekalbi kaip dera kaimo žmogui.
Dienos baigmė be išmonės, triukšminga –
Tarsi krumpliu kiekvieną kartą smogi.

Labai trauku, labai į vieną pusę –
Draugų kalba vyniojasi į dūmus.
Ant stalo svyra prieteliai suklusę –
Širdy pačioj toks vergiantis smagumas.

Pirma bėda, pirma karti gilybė
Nuo to lašelio sklaidėsi į šonus,
Pakol dienos prasmė visai išklibo,
Kol užmiršai vaikus, namus ir žmoną.

Ir viskas sviro kaip takai po kojom,
Po trupinėlį – nieko juk nereiškia –
Aš su draugais lig valiai palekioju –
Pasaulis tas ir gundantis, ir aiškus.

Ir jau galiu nuo pat ankstyvo ryto –
Be pabaigos, net laiko neskaičiuoti–
Žinau, žinau niekšybių pridaryta,
Bet apsistoti nebelieka proto.

Yra trauka už žmogų daug stipresnė,
Yra naktis su saule susikergus –
Man visos dienos nykios ir beprasmės,
Kada nesu to balto lašo vergas.

Matau, žinau ir ašaros nubėga,
Nenumazgoto veido raukšlės skyla.
Tiktai dabar esu visai bejėgis,
Ramus einu į amžinybės tylą.