- Na, ko šauki? Visiems tu esi mirusi, tad išėjusi į gatvę žmonėms infarktą įvarysi pasirodydama, kaip velionės šmėkla.
- Velnio išpera tu!
- Dar kartą tai ištarsi, sužinosi kas nutinka žmonėms, kurie man prieštarauja!
- Prakeiktasis tu!
- Visas tokias lojančias ir burnojančias prieš mane kales sukišu surakintas į kubilą pilną sieros rūgšties, jos klykia irdamos kol užsikiša amžiams! (Išrėkiau tai jai norėdamas tik pagrasinti, bet būčiau galėjęs tai ir padaryti).
- Aš geras tiems, kas man geri, ir blogas tiems, kas man priešiški! Toks buvau ir būsiu, tad tavo pasirinkimas, kokį mane nori matyti... Neversk mane būt žiauriu!
- Gerai, tyliu, o kas man belieka... (Jis Antikristas, monstras! Šlykštėjausi juo.)
- Dabar kita kalba, kai nusiraminai, man dar labiau patinki. Aš tave atrakinsiu, jei pažadi nebėgti, nebešūkauti pagaliau, nes jau eidamas namo po darbo jau prie vartų girdėjau tavo riksmus.

(Jis paglostė mano veidą ir ranka nuslinko žemyn apkabinęs mano šlapią liemenį. Man buvo malonūs jo prisilietimai, nors užsimerkiau, negalėdama į jį vėl pažvelgti. Jis nuėmė nuo manęs grandines ir padėjo išlipti iš kubilo. Stovėjau sušalusi, bet pajutau, kaip keistai imu šilti ir visas ant mano kūno buvęs skystis į mane įsigėrė.)

- Kas su manim vyksta?
- Į tave absorbuojasi tirpalas, tavo audiniai atsistato, - vieną parą būsi šviežia, kaip ką tik pražydusi gėlė. Beje, aš tau turiu dovaną, nors tu buvai labai negera, - ir nusišypsojo. - Ji padėta ant kedės, baltoje dėžėje. Na, ar dama pati apsirengs, ar man aprengti?
- Aš pati. (Susidrovėjusi užsidengiau rankomis krūtis ir veneros trikampį. Buvau taip išsigandusi, kad pamiršau, jog esu nuoga prieš jį. Pajutau, kaip mano veidą nudažo raudonis.)
- Aš išeisiu, o tu apsirenk, tik be jokių pokštų, gerai?, - ir nuėjo prie durų. (Jutau, kad jis už jų stovi manydamas, kad bėgsiu. Nuėjau prie kėdės ir atidariau dėžę. Joje buvo graži suknelė iš sunkiosios taftos puošta nėriniais ir kraujo raudonumo korsetas apsiūtas juodu, rauktu gipiūru. Apsivilkau suknelę, bet žinojau, kad negalėsiu korseto susivarstyti viena. Norėjau jį pašaukti, bet jis įėjo nešinas dideliu ovalo formos veidrodžiu puoštu sidabro rėmais. Pastatė jį prie lango.
- Aš tau padėsiu apsirengti, o tada pamatysi, kaip tu atrodai.
- Na štai, dabar galėsi pažiūrėti į save, - pasakė, baigęs varstyti mano korsetą, ir nuėjo paimti veidrodžio. (Į mane žvelgė žalios, kaip katės akys, ilgi varno juodumo banguoti plaukai, taisyklinga veido forma, balta, kaip porcelianas oda, - negalėjau patikėti, kad tai aš. Pati sau patikau.)
- Na, kaip tau reginys veidrodyje? (Galvojau, kokia ji graži, bet ir, kaip šlykštu, nes ji buvo gyvas lavonas, ėjau prieš gamtos jėgą pats nekęsdamas savęs.)
- Patinku. O, kodėl taip nuliūdai? Aš tau negraži?
- Graži, todėl ir padariau šią klaidą prikeldamas tave ir neduodamas tau ilsėtis amžinoje ramybėje. Degsiu pragare per tavo grožį pakerėjusi mane...
- Kodėl taip kalbi lyg aš būčiau mirusi? Aš juk gyva.
- Ne, juk vakar tau viską sakiau...
- Aš nepamenu nieko, maniau, kad mane nužudysi, puse tavo žodžių negirdėjau net.
- Viską tau papasakosiu, bet ar tu tai suvoksi, nes prasideda kitoks tavo gyvenimas su manimi. Į praeitį nebegalėsi sugrįžti, ten nieks tavęs nelaukia, visi atsisveikino su tavimi. Iš tavo artimųjų tau liko tiktai tėvas, bet jam tu mirusi.
- Tu visą tai meluoji? O, kas tu man?
- Norėčiau, kad būtų melas, bet seniai tai virto realybę. O, aš buvau tavo šeimos gydytojas. Jie iš manęs pirkdavo tinktūras tavo sūnaus gydymui.
- Aš turiu sūnų? (Jutau, kaip per mano kūną pereina karštis nuo netikėtos žinios.)
- Turėjai, bet turiu tave nuliūdinti. Tu jį palaidojai prieš dvejus metus, jis mirė nuo plaučių uždegimo. Nebegalėjau jam padėti. Bet tai tik praeitis - ją privalai pamiršti! Tik nepradėk verkti, nes jau nieko nepakeisim! Na, bet papasakosiu, kaip viskas nutiko tau, jog dabar tokia esi. Tu važiavai su savo vyru karieta, o jūs užpuolė pakėlės vagys. Aš visą tai mačiau pats, nes tai įvyko prie pat mano vaistinės langų, bet negalėjau jau jums padėti. Kai aš prie jūsų pribėgau, jūs jau buvote nebegyvi. Manau, besirengdama ant savo pilvo pastebėjai durtinės žaizdos randą, kurio, deja, nesugebėjo tirpalas užgydyti, nes per daug valandų buvo praėję nuo jūsų palaidojimo. Aš po laidotuvių, naktį tave iškasiau ir norėjau tave nunešti į savo bokštą, bet kažkokie girtuokliai atklydo į kapinaites. Slėpdamasis, kad mūsų nepastebėtų, nunešiau tave į prie bažnyčios ir kapinaičių esantį kriptų rūsį, paslėpiau tave sename karste, nes žinojau, kad jis niekam nerūpės ir tu ten galėsi laikinai ramiai gulėti, apipilta konservavimo skysčio, kuris, suveikęs per tam tikrą laiką, tave ir prikėlė.
- Tai negali buti tikrovė! Kodėl neprikėlei ir mano vyro?
- Gali, mes šią naktį nueisim į tas kapinaites ir pamatysi savo pačios kapą. O, tavo vyrui aš jau nebegalėjau padėti - jis buvo per daug sudarkytas, kad jį galima būtų prikelt. (Melavau jai dėl vyro. Aš jo nekenčiau, nes ją turėjo. Širdyje, gailėjausi dėl to, ką jai piktai šiandien prikalbėjau, bet man nebuvo kitos išeities.) Neverk, juk tu turi mane, - ir apkabinau ją...