Pojūčiai

Savaitgalis buvo nuostabus. Vestos mama maloni, o patėvis truputį keistas. Šeštadienį vakarieniavome. Valgėme kepenėles. Ligi šiol jų itin nemėgdavau, bet Vestos mama labai skaniai jas patiekė. Kai suskambo patėvio Henriko mobilusis telefonas, jis pašoko:
– Kur telefonas? Kas čia skambina? Jau taip vėlu.
O skambino Henriko brolis. Aš užmečiau akį į Vestą, ji sukikeno. Paskui ji kambaryje papasakojo, kad jos patėvis buvo susidėjęs su mafija, todėl neina vakarais iš namų, bijo atsiliepti, kai skambina. Aš tik reikšmingai linksėjau.

O dabar sugrįšiu prie penktadienio. Vesta mane nusivedė į žirgyną. Aš netgi jojau ant žirgo! Iš pradžių buvo baisu, nes pirmas kartas.  Vesta mane pavedžiojo su Sniege (toks žirgo vardas), kol supratau, kad esu pasiruošusi savarankiškai joti. Žinoma, aš bijojau greitai joti, nors jaučiau, kaip Sniegė staiga pagreitindavo savo arkliškus žingsnius. Ji ruošėsi didingam šuoliui, bet aš kiek galėdama ją stabdžiau. Šiaip ar taip tas jausmas buvo nepakartojamas. Niekada nemaniau, kad koks gyvulys gali suteikti tiek gerų emocijų... Jaučiau Sniegės šiltą kūną, ir pasaulis nusidažė kitom spalvom, pakvipo naujais kvapais.
- Buvo labai smagu. Ačiū, kad pasikvietei mane, – padėkojau. – Šitas arklys labai mielas.
- Žirgas – ne arklys. Kiek galiu tau aiškinti? Tai žirgui toks pat įžeidimas, kaip benamiui, kai jį vadina „bomžu“, juodaodžiui, kai jį vadina „negru“, policininkui, kai jį vadina „mentu“.
- M? Ką? Polincininkas įsižeidžia, kai jį vadina „mentu“? – nusijuokiau aš.

Tačiau ji mane užginčijo, atskaitė trumpą paskaitėlę, kodėl policininkui tai įžeidimas. Tik kad aš nelabai klausiausi, mano pilvelis pasakė: „Noriu valgyt“. Bet mes išgirdome tik: „Gur gur“. Grįžome namo, pavalgiusios ėjome į Vestos kambarį. Žiūrėjome nuotraukų albumus, o paskui ir įdomų filmą, klausėmės muzikos, kalbėjomės labai daug ir apie daug ką. Papasakojau Vestai apie Deimą ir net Bernį, taip pat nemaloniausius savo nutikimus mokykloje. Naktį gulėjome lovose, šviesa buvo išjungta. Aš maniau, kad Vesta miega, bet pati nemiegojau.
– Saule? Žinau, kad nemiegi. Man taip keista... Tu visada būni toli, o dabar esi mano miestelyje – mano kambayje. Tu esi čia, prie manęs. Noriu, kad dažniau taip susitiktume.
Būtinai. Viskas bus kitaip. Atleisk, kad atidėliodavau mūsų susitikimą, Vesta. Atleisk, kad nepuoselėjau to nuostabaus jausmo – draugystės. Norėjau tai ištarti, bet ašaros smaugė gerklę. Man nuriedėjo keletas sūrių ašarų, ir aš užmigau neramiu miegu.