Pabudau, o dangus toksai tuščias.
Siela kažkur iškeliavus, beliko tik kūnas,
susimąstęs savo vienatvėj, troškimuose, laukime ir šalty.
Suradau tave, kad atsibusčiau –
neprisimenu žodžių, kaip kliedesį
regiu tavo veidą, lyg sapną ar miglą,
įsivaizduoju, kad jauti mano vienatvę –
mano jausmus, kurių aš nemoku, nedrįstu, nenoriu įvardint,
Kurie tarsi benamiai kačiukai nuolat skandinami
Visose upėse niekaip nenuskęsta...