Už lango naktį aš girdžiu,
kaip krykščia vasara žalia.
O mano rankoj sąsiuvinis
ir tušinukas šalia.
Klausaus nakties, tylios nakties...
Girdžiu, kaip šnara našlaitėlės žiedas.
O nuo tylios lakštingalų giesmės
rasos pirmoji ašara nurieda.
Nuo smilgos papėdės jau keliasi
ir kopia vis aukštyn boružė.
Oooo, koks beribis, tvirtas atkaklumas!
Klausaus nakties. Ji baigias –
aušta jau dienužė.
Aušros rūku nedrąsiai brenda ji
dangaus skliautu, laukais, gatvėmis, išties...
pablyškusi ji braunasi ir pro langą,
atskleisdama mums gražumus nakties.