Šiandien ryte labai anksti nubudau. Mėgstu ankstyvą rytą. Mūsų namas yra seno klevo paunksmėje. Kiemo erdvė prisipildžiusi nuostabių rytinių garsų. Alyvų krūmuose čirškia žvirblių pulkelis. Prie garažo amsi šuo. Jis, sakytum, sveikinasi su kielių šeimyna. Kieliukai tuoj atskris į jo dubenėlį pusrytėlio. Sugirgžda namo durys. Į kiemą išeina ir mama. Visi pailsėjo, o dabar imsis darbų darbelių.

Namo palėpėje kažkas sucypsi. Gal tai pelės? Tyliai nusslenku į palėpę ir einu garso link. Akys pripranta prie tamsos. Kažkas kabo kamputyje. Kabo ir cypsi. Ne, tai negali būti pelė. Tačiau gyvūnėlis labai panašus į pelę, tik su sparnais. Jie iš plonos žvilgančios odos. Sparnelio priekinėje dalyje matau pirštuką su labai ilgu nagučiu. Tais nagučiais gyvūnėlis įsikibęs į stogo siją kabo žemyn galva. Aš atpažįstu šikšnosparnį. Dar nė karto nebuvau matęs iš taip arti.

Gyvūnėlis sujudėjo. Pamatau kažką judantį ant jo. Tas padarėlis įsikibęs į šikšnosparnį. Dabar suprantu, kad tai šikšnosparnio patelė su jaunikliu. Šikšnosparniukas neseniai išvydo pasaulį. Jis įsikibęs į savo mamos spenelį dantukais. Kūnelis dar plikas. Mama taip nešiosis kelias dienas ir maitins savo pieneliu. Po to mažylis išmoks skraidyti ir kybos kaip mama palėpėje. Tyliais vakarais išmoks medžioti vabzdžius mūsų kieme.

Dar norėjosi ilgiau stebėti tokį gamtos stebuklą, tačiau kiekvienas gyvas padarėlis turi turėti saugius ir ramius namus. Išlindau iš palėpės. Širdyje buvo gera. Ne kiekvieną dieną gali išvysti tokių nuostabių dalykų.