Plyštu į visas keturias puses,
klaviatūra jau bado rankas,
o širdis dainuoja jai,
bet ji negirdi – gal miega? gal toli?

Šauksime, kol išprotėsime,
barščių ir cepelinų,
mylime per skrandį,
tylime, kol nusijuoks ir atneš.

O tu nesislėpk,
susisprogdinam morkvinėm kupiūrom,
mano pietūs, tavo šiaurė,
nebėk į rytus, vakarai jau mūsų.

Leisk sau šypsotis
ir prieš srovę plaukti,
nes pavargs ir pas tave sugrįš
meilė, kurios neturėjai.

Ji, kurios norėjai, nusišypso,
ir tu nežinai kur slėptis,
tik nori visa gerkle kvatoti
ir pabučiuoji dar šimtui metų.