Išvažiavęs iš miestelio seniūnas pabandė dainuot, bet greitai užsičiaupė. Vos išsižiojo, šaltis taip griebė už gerklės, atrodė, kad ledo gabalą būtų prarijęs. Nutilo, susigūžė, į kailinių apykaklę įtraukė galvą, snūduriuoja. Arkliukas, per dieną šąlęs, sparčiai bėga į namus. Kelias geras, lygus, žinomas.  Iki kryžkelės atvažiavo sėkmingai, kad ir snausdamas seniūnas vadeliojo. Nuo kryžkelės, sukant į kitą kelio pusę, rogės netikėtai išsimušė iš provėžų ir nuslydo į kelkraštį. Arklys dar kurį laiką tempė jas skersas, bet, užkliuvusios už didelio  ledinio grumsto, jos ėmė ir apvirto.
Visi, kas tik buvo rogėse, iškrito. Ramiai snaudę ir dabar staiga pasijutę gulintys ant sniego vyrai pašoko ant kojų.
– Koks čia velnias?
– Posūkyje užnešė roges ir jos apvirto. Ar nematot? – išsigando ir seniūnas, – laimė, kad dar arklį pasisekė sustabdyt.  – No-o, – dabar seniūnas ragino vadelėmis. –No-o..., padėkit atkelt roges, reikia išvažiuot į vidurį vieškelio, – kartu ragino arklį ir šaukėsi pagalbos seniūnas. – Aš vienas nieko nepadarysiu.
Kai rogės buvo atitemptos į vidurį kelio, seniūnas nieko nelaukdamas dabar jau pirmas įsisėdo į roges ir patogiai įsitaisė. Gana jau, iki šiol nei šiaip, nėi taip sėdėdamas kankinosi. Jam jau gerai, o kiti tesižino.
– Tai važiuojam? – dar žvilgterėjo atsisukęs ir paragino arklį.
Musteikis jau buvo įlipęs į roges, kai staiga prisiminė pinigus. Ar neiškrito tas pundas iš kišenės besivoliojant? Capt – iš viršaus nieko neužčiuopia. Krūptelėjo. Iššoko iš rogių ir ėmė segiot kailinių sagas. Pirštai sugrubę, neišeina greitai.  Kol pagaliau atsisegiojo, kol pasiekė giliai įsiūtą vidinę kišenę – garbė Dievui, yra. Kaip tik tuo metu trūktelėjo rogės.
– Sustokit, rupūžės! – nei kailinių nesusegiojęs ėmė juos vytis Musteikis, bet niekas jo neišgirdo, tamsoje niekas jo nepamatė ir niekas jo nepasigedo.  Jis dar kurį laiką bėgo paskui roges šaukdamas, bet jos vis tolo, kol pagaliau dingo iš akių.
Pirma mintis: „Na ir žentelis“, paskui keikė seniūną, o kai baigėsi pykčio priepolis, išsigandęs ėmė blaiviau galvoti.
– Niekis, pareisiu. Nuo kryžkelės nebe taip jau ir toli. Svarbu, kad pinigai yra. Betgi atsitik man taip... Viskas buvo taip gerai, kol nesusitiko valsčiuje tų girtuoklių. Iš valsčiaus abudu su žentu būtų kaip žmonės atvažiavę nuo stoties iki miestelio, paskui tik trumpam į arbatinę, nebūtų ir pinigų tiek išleidęs... Būtų paėmę abu su žentu mažumėlę dėl ūpo ir namo... O dabar? Dabar tai jau teks pasijudinti, o gal Dievas duos, važiuos kas, pavežės. Bet vargu, jau naktis, kas važinės tokiu metu. Nužingsniavęs galiuką vieškelio viduriu, dar plačiau atsilapojo  kailinius. Kažkodėl šilta, turbūt krito šaltis. Ir kojos tokios pavargusios, taip sunku jas kilnoti su tais veltiniais, net karštos. Nors nusiauk ir eik  basas. Ir galva tokia apsvaigusi ir sunki, prakaituoja po kepure.
Pažingsniavęs dar galiuką, nutarė pailsėti.
– Va, prisėsiu prie to stulpelio, bus kur atsiremti. Atsipūsiu mažumėlę ir toliau... Taip po truputį, po truputį ir pareisiu, svarbu, kad pinigus turiu. Jeigu būtų iškritę, tai jau sakyk amen. Kur juos rasi tamsoje? O dar taip šalta ir visur sniegas...
Tik po vidurnakčio parsirado žentas, bet jis nieko negalėjo pasakyti, kur yra uošvis.
– Kryžkelėje buvom apvirtę, – už kurio laiko prisiminė, – daugiau aš jo nemačiau.
Musteikienė prikėlė berną, jis pakinkė arklį ir abudu išvažiavo ieškot gaspadoriaus. Rado sėdintį už kokio kilometro nuo kryžkelės, susirietusį.
Bet nesušalo. Ligoninėje atsigavo, liko gyvas, tačiau ranką teko nupjaut. Kaip tik tą, kuria pinigus prispaudęs laikė.
Tą žiemą ne vienas toks skaudus įvykis pasitaikė. Buvo, kad daug žmonių nukentėjo,  nušalo rankas arba kojas, bet kad mirtinai sušaltų – nebuvo girdėti.