O jau žiema kokia užklupo šiemet – net baisu. Po Naujųjų metų vietomis šaltis siekė net keturiasdešimt. Pyška tvoros, cypia po kojomis sniegas... Be jokio atlydžio šaltis laikėsi visą sausį, įžengė ir į vasarį. Žmonės tik su didžiausiu reikalu kur nors eina ar važiuoja. Namuose ir tai, paskubomis apsiliuobę, smunka į pirkią, šildosi rankas prieš ugnį krosnyje, nuspyrę medžiokus žemėn  šildo kojas prie šilto mūrelio.
Ką daryti Musteikiui? Verkiant reikia vežt į geležinkelio stotį porą bekonų. Jokiu būdu negalima laukti ilgiau. Jei bekonai viršys reikalaujamą svorį, išbrokuos. Jei per didelis svoris, tai kaina žymiai mažesnė, be to, gali ir visai nepriimti. Tada neduok, Dieve, tektų vežtis atgal. Jau ir taip, belaukiant kol atšils, praėjo kelios savaitės, o jeigu dar laikysi, tai paršai visai nusipenės.
Apsivilkę kailiniais, su veltiniais ant kojų, ant galvos užsidėję šiltas ausines kepures, užsimovę storas pirštines dar prieš aušrą abu su žentu ir išvažiavo. „Katuką“ apdanstė „gūniomis“, kad paršams būtų šilčiau, patys įsirausė į šiaudus vežimo priekyje. Sėdynei nėra vietos, visas roges užėmę paršai.
  Kad ir anksti, kad ir šalta, bet prie vagono jau stovi svarstyklės, o už jų nusidriekusi vežimų eilė.
  Atsikratęs bekonų Musteikis lengviau atsikvėpė. Visą laiką su rūpesčiu, baimindamasis, kad neišbrokuotų, dabar, garbė Dievui, viskas gerai. Bekonai nuėjo į pirmą rūšį – nemaži pinigai kišenėje. Dabar galima tvarkyti ir kitus reikalus. Pirmiausia į valsčių. Būstinę rado užrakintą – pietų pertrauka. Negalvojo, kad taip ilgai užtruks su tais paršais.  Jau ir pietūs, teks laukti visą valandą, o šalta. Atrodo saulė jau aukštai, turėtų būti šilčiau, bet kad ir įdienojus šaltis nekrinta. Kojos veltiniuose šąla, pirštų beveik nejaučia, rankos ir kišenėse nesušyla, tenka daužyti į šonus, bet ir tai nepadeda.
Vos atvėrė būstinės duris – abudu į vidų. Neskuba eiti prie langelio, o trepsi ir šildosi rankas prie šiltos geltonų koklių krosnelės.
Renkasi žmonės ir užima vietas prie atskirų langelių, o Musteikis su žentu vis dar šildosi. Tik žiūri – ir seniūnas su girininku įvirto. Jau išmetę po stiklelį, tik raudonuoja... Kailiniai atlapoti, jiems smagu ir nešalta.
– O, Musteikis! – pirmas juos pastebėjo seniūnas., – koks velnias nešioja per tokį šaltį? – priėjęs padavė ranką Musteikiui.
– Man tai svarbus reikalas, atvežiau bekonus, – atsakė šis, – bet jūs ką čia veikiat? Matau, jau spėjot pasišildyt.
- Mums su seniūnu šiandien labai svarbus susirinkimas, – priėjo arčiau ir girininkas. – Buvo viršininkų net iš apskrities. Iki pietų išlaikė. Prieš pietus viršaitis nespėjo nė dokumentų pasirašyt. Einu, gal dabar pasirašys.
– O man dar pas sekretorę dėl mokesčių, – sujudo Musteikis, – kol mes čia gaištam, žiūrėk, kokia eilutė prie jos susidarė.  Nieko, palauksim, sušilsim. Jei nespėsiu, nepalikit, namo kartu važiuosim.
Praėjo gera valanda, kol Musteikis pagaliau atsitraukė nuo langelio ir nuėjo į krautuvę.  Nusipirko keletą maišų mineralinių trąšų, kitoje nebrangiai nusiderėjo „paprūgą“. Seniūnas irgi zujo po parduotuves, tik girininkas šąla rogėse nieko neveikdamas ir nekantrauja: „Kokį velnią jie ten veikia? Ar negalėtų pasiskubinti? Šaltis kiaurai geria, o jų vis dar nematyt“. Ir kai jie visi susirinko – tiesiai į arbatinę.
Tiek visokių svarbių reikalų atlikta, tiek padaryta – ne „griekas“ užėjus užkąsti, sušilti, pailsėti, kas be ko, ir išgerti. Atsisėdus už staliuko, atrodo, kad visi vargai baigėsi. Arbatinėje šilta, prikūrenta, maloniai šildo iš viršaus, išgertas stiklelis degtinės – iš vidaus. Čia nebaisus keturiasdešimtinis speigas už lango, negalvoji, kad prieš akis dar aštuonių kilometrų kelionė iki namų.
Šį kartą vyrai užsibuvo ilgiau ir išgėrė daugiau negu įprastai. Suprantama – didesnė kompanija. Gerokai ikaušęs seniūnas pradėjo dainuoti, o Musteikis, kaip visada, negali to pakęsti.
– Nutilk, rupūže, bo kai smeigsiu „videlčium“ per giesmę.
– Na, ko tu, brolau, pyksti? Ar ne smagu? Va, visi kaimynai susirinkom, gyvi, sveiki, ne nabagai. Dar litas, kitas maišosi kišenėje... Nebetoli pavasaris, ko nepadainuot, kad linksma ant širdies? – lenda jis bučiuot Musteikio ir jo atstumtas čia pat užtraukia:
                              Ant kalno mūrai..
Pakilo Musteikio žentas, jis už visus labiau apsinešęs, vos laikosi ant kojų, bet gamtos reikalai spiria jį išeit laukan. Atėjęs, vos apversdamas liežuvį sako:
– Uošvi, mūsų arklių jau nebėra...
– Kaip nebėra? Ar gerai matei?
– O kaipgi, gerai. Turbūt nusitraukė. Nebėra toje vietoje, kur buvo pririšti.
Visi išvirto laukan.
– Rupūže, kaip tu juos buvai pririšęs? – su kumščiu šoko Musteikis ant žento ir paslydęs čia pat suklupo, – gerai pririšti nebūtų nusitraukę. Ką dabar darysim?
– Ne bėda, – ramina seniūnas. – Va, mano arklys tebestovi, parvažiuosim. Savo arklį rasi namuose, žino kelią. Sušalo, ir nutarė nebelaukt šeimininko, – dar juokavo seniūnas. –O mano Bėriukas, va, laukia. Ir gūnia užmiršau pridengt nabagą.
– Kelią maniškiai tai žino, jeigu tik nesusipainios tarp vadelių – atsileido ir Musteikis, – bet jau būtų pats laikas ir namo.
– Einam, pabaigsim, kas liko, ir trauksim, kol dar mano Bėriukas nepabėgo, – pritarė seniūnas, ir visi grįžo į arbatinę.
  Išgėrę stikleliuose likusią degtinę ir išdažę su duona iš lėkščių silkės bei užkandžių likučius, vėl visi išėjo laukan. Sėdynę nustūmė į galą ir kaip pakliuvo beveik vienas ant kito vyrai sugriuvo į roges.
– Susispauskit, kaip nors padarykit ir man vietos, – atrišęs arklį su vadelėmis rankose atėjo prie rogių seniūnas. – Reikia gi kam nors arklį keravot? – bet niekas jo neklausė.
–Ot ir daryk kitam gera, – murmėdamas, stenėdamas jis šiaip taip įsispraudė tarp Musteikio žento ir girininko ir, paraginęs arklį, išvažiavo iš miestelio.