Po audros

Gamta pikta. Lyg pamotė surūgus.
Griaustinis bara negerus vaikus.
Ir vėjas ima plėšytis ir stūgaut,
Ir sminga žaibas medin tarp šakų.

Galingos rankos ąžuolą išrauna,
Kur šimtą metų augo ant kalvos.
Lietus įkyriai saulės blyksnį plauna
Ir krenta prakeiksmu ant Lietuvos.

Norėčiau aš tą audrą išsklaidyti,
Pakviesti saulę, šnaresį javų.
Gana tau, Lietuva, žaibais svaidytis.
Apsižvalgyk, kaip po audros gaivu,

Kaip šypsos pievos, girios ir palaukės,
Upeliai šnekina medžius šiluos,
Kaip šnabžda maldą čia rugiai išplaukę.
Ir mus, savus vaikus, tu pamyluok.
Moralistė

2009-07-12 13:09:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Moralistė

Sukurta: 2009-07-15 17:31:08

Jei nuo audrų yra kur pasislėpti, tema visiškai neaktuali. Bet tam, kas lankstomas vėtrų, manyčiau, ji amžina.

Anonimas

Sukurta: 2009-07-13 18:28:53

Abejoju, ar tema šiuo metu itin aktuali. Aprašyta neblogai.

Vartotojas (-a): obelaitė

Sukurta: 2009-07-13 00:21:54

Švelnus sūpavimas...gražu, artima, ačiū :)

Vartotojas (-a): Cinamonas

Sukurta: 2009-07-12 17:13:53

Gamta motule..:) švelnus toks;]

Anonimas

Sukurta: 2009-07-12 15:42:32

Sklandžiai ir šiltai apie gamtą. Gražiai nutekėjęs eilėraštis.