Musteikis irgi jau turi žentą. Gavo tokį, kokio norėjo: neprastą , „nebiedną“, „zgrebną“ pažiūrėti, iš garbingų namų, dviem metais už Steputę vyresnį, kaip priklauso būti vyrui. Kai piršo, niekas nepasakė, kad mėgėjas išgerti ir atbulas prie darbo.
Mato Musteikis, kad žentelis tinginiauja, bet mėnesį, kitą dar nieko nesako, tyliai niršta. Kai jis su šeimyna seniai laukuose, žentelis vis dar miega ir keliasi, kai saulė jau visai aukštai. Atsikėlęs ilgai prausiasi, ant kelnių diržo pusto skustuvą, skutasi ir tada eina valgyti. Steputė jam atskirai taiso kaip kokiam svečiui. Pavalgęs nieko nenusitverdamas stumdosi iki pietų ir tik po pietų kartu su visais išeina į lauką padirbėti. Ir taip kiekvieną dieną. Įdomu, kiek tai gali tęstis?
Anksti rytą keliasi tik tada, kai Musteikis važiuoja į turgų. Tada tai jau jis atsikėlęs, skubiai prausiasi, skutasi, rengiasi išeiginiais ir pirmas sėdasi į vežimą. Musteikis įlipa vėliau, ima vadeles, taip, kaip pridera namų šeimininkui, ir abu išdarda iš kiemo.
– Tai ką, žente, turi parduot turguje? Gal ką pirkt galvoji? Pinigų ar pasiėmei? – pašaipiai klausia Musteikis. – Gal kokių reikalų turi valsčiuje?
– Na, matau, pats veži grūdų. Pinigų pasidarysim... – nė kiek neįsižeidęs atsako šis. – O kai bus pinigų, tai bus galima kai ką ir nusipirkti. O ką, uošvi, galvoji pirkti?
– Pinigai už grūdus jau turi vietą. Po nedėliai ateis meistras dengti daržinės stogo. Reikia vinių ir meistrams sumokėti. Negalvoju leist pinigų kokiems niekams.
– Kai buvom sekmadienį bažnyčioje, mus su Stepute pusbrolis paprašė į vestuves. Per Mykolines... Sakau, pažiūrėsiu, gal marškinius naujus nusipirksiu vestuvių baliui. Tie jau apnešioti, nepatogu, – svarsto žentas. – Kokiems niekams – žinoma, o šiaip – kas reikia tai reikia.
– Jeigu iš tų pinigų, kur už grūdus, tai nelabai išeis. Mano iki cento suskaičiuota. Negi su vienais marškiniais atėjai pas mus?
– Vienais ne vienais, bet vestuvėms norisi, kad būtų gražiau. Kiek čia tekainuos vieni marškiniai su šlipsu. Ar gaila?
Kas lieka daryti Musteikiui? „Čia ne Stasiukas... Pasakei – ir šventa. Atėjo vaikinas, atsinešė pinigų, tikros dukters vyras, žentas, gyvena po tuo pačiu stogu ir dar ne vieną dieną teks gyventi. Po truputį darbuojasi, matysim, kaip bus toliau.“ O kai prieš važiuodami namo užsuko į arbatinę, išgėrė po stiklelį degtinės, tai ir visai Musteikis atsileido: „Bala nematė tų marškinių, negi pyksies. Tegu nešioja. Reikės, tai ir daugiau ką nors nupirksiu. Nieko nepadarysi, viena šeima. O aš, atrodo, ir toliau liksiu šeimos galva. Kam tada apie visus rūpintis, jeigu ne man? Kad tik tiek užtektų...“
Praėjo vasara, atėjo žiema. Per tiek laiko Musteikis galutinai įsitikino, ko vertas jo žentas. Dirbti tingi, gerai pavalgyti ir išgerti nori. Iš tokio nieko gero nelauk. Tik tiek gerai, kad niekur nesikiša, nesiekia būt ūkio šeimininku, trinasi apie uošvį pagalbininko vietoje ir tuo patenkintas. Iš jo nei gaspadoriaus, nei gero darbininko nebus, bet prie ūkio toks pastumdėlis irgi praverčia.  Į pieninę, malūną ar kalvę nereikia pačiam Musteikiui gaišti. Jis ir toliau su šeimyna laukuose tvarkosi po senovei, o kai visa tvarka tebėra jo rankose, dėl vieno „lodorio“ ūkis nesugrius.
Dabar, kai jau važiuoja į turgų, Musteikis pats žentą pasivadina. Yra kam arklius prižiūrėt, kai pats vaikšto po krautuvę, yra kam kokį sunkesnį maišą pakelt. Žodžiu – vietoj Stasiuko. Skirtumas tas, kad arbatinėje pas žydą žentelis nesnaudžia, taip kaip kad būdavo Stasiukas: sėdi kur nors kamputyje įsispraudęs, nesimaišo po akimis. Jis sėdi  už staliuko su Musteikiu, atsilošęs geria degtinę ir užkandžiauja kartu su juo.