Po vestuvių Stasiukas su Elziuke apsigyveno pas jos tėvus. Senas stakles išnešė į klėtelę. Per vasarą ten bus galima austi. Kiekvienais metais taip darydavo. Kai neliko staklių, tai jiems, dviems jaunavedžiams, vietos užtektinai.
Elziukė kai tik baigė tarnybą, tai tuoj atsiėmė algą, o Stasiukas dirbo iki paskutinės dienos ir tik dabar, praėjus kokiai savaitei po vestuvių, išsiruošė pas Musteikį atsiskaityti, atsiimti per tiek metų uždirbtų pinigų.
Stasiukas išėjo anksti, vos švintant. Žinojo, kad Musteikis su šeimyna eina į laukus, ir norėjo rasti dėdę dar neišėjusį.
Kai jis įėjęs į kiemą apsižvalgė, nei iš šio, nei iš to suspaudė širdį graudulys. Tiek metų čia gyventa, viskas žinoma, artima. Visi takeliai išminddžioti, išvaikščioti, basom kojelėm išbėginėti. Kokie tik daiktai yra kieme ar diendaržyje, šimtus kartų rankomis liesti. Ant tvoros prie sodo dar ir dabar keletas raidžių žymu. Nors beveik išsitrynusios, bet dar galima įžiūrėti.
Kiek tepraėjo laiko, kol jo čia nebuvo, jau ir netvarkos galima pastebėti: skiedryne kirvis paliktas mėtosi, apynių virpsčiai netvarkingai, susikryžiavę atremti į klėties sieną, keli net ant žemės guli, šulinio svirtis neužkabinta už vinies pakilusi aukštai supasi...
Stasiukas virpsčius pakėlė nuo žemės, išsiklaipiusius suglaudė į vieną vietą ir visus krūvoje parėmė, pakėlęs kirvį įkirto į kaladę, svirtį užkabino už vinies. Nieko nesutikęs kieme įėjo į pirkią. Šeimyna, jau baigusi pusryčiauti, kėlėsi nuo stalo. Visi nustebo pamatę tokį ankstyvą svečią. Kai liko vieni, Stasiukas priėjęs padavė Musteikiui ranką.
– Sveikas, dėde.
– Sveikas, – neslėpdamas nepasitenkinimo pasisveikino su juo Musteikis, – ko toks ankstyvas?
– Skubėjau nutverti namuose, kol dar neišėjai į lauką.
– Tai ką norėjai pasakyt? Nelabai turiu laiko...
– Ar, dėde, nenumanai? Atėjau atsiimt, kas man priklauso. Užmokėsi man, atsiskaitysim ir išeisiu. Negaišinsiu ilgai.
– Sakai, kiek priklauso... O kiek gi tau priklauso? Kaip manai?
– Na, už visus tuos metus, kuriuos tarnavau ... Dėde, pats žinai, nė vienais metais man algos nemokėjai.
Stasiukui kažkodėl neramu. Toks piktas balsas, toks klausimas... Šnekasi stovėdami, Musteikis nė sėstis nepakviečia.
– Tai per tuos metus tik dirbai, arei, nei valgei, nei gėrei, vaikščiojai nuplyšęs ir basas? Ar ne?
– Dėde, ir bernui, ir piemenukui taip pat duodi valgyt, drabužį ir apavą, kad ir nagines. Tą patį kaip jie  ir aš nešiojau.
– O kailiniai, kostiumas, batai? Va, su tais tufliais ir dabar pas mane atėjai.
– Tai kad viskas tebėra. Kiek aš čia nešiojau? Čėdijau, saugojau – galiu atiduot. Jei ne – gali išskaičiuot. Sakau gi, dėl to ir atėjau. Atsiskaitysim, susirokuosim.
– O pinigų kiek duodavau, ar užmiršai? Ir toje loterijoje išlošei už mano pinigus. Ar ne aš daviau dešimt litų?
– Ar tiek, dėde, davei, kiek man priklauso? Davei ne savo, bet mano uždirbtus, aš nieko nesakau. Kiek davei, tiek užteko. Sakiau, kad daugiau liks prie vietos, kai reikės atsiimti.
– Bet aš daviau. O tu laimėjai ir nosį užrietei.  Nebūčiau davęs, nešokinėtum dabar.
– Ar aš šokinėju? – gynėsi Stasiukas, – atėjau ne prašyt, o savo pasiimt. Kiek per tuos metus praėjo samdinių – visiems sumokėjai, o ko pyksti ant manęs? Niekada nepagalvojau, kad gali būti tokie piktumai, kai reikės man atiduoti.
– Žinai, ką pasakysiu? Vietoj to, kad už mano pinigus nusipirkai bilietą, vertėtų dar paieškot teisybės... Oi kaip reikėtų, bet aš ne tam žmogus. Už mano pinigus laimėjai, man irgi iš tų pinigų dalis priklauso.
– Ką čia, dėde, nusišneki? Jeigu jau taip, tai ir pačtorkai dar priklauso, kad bilietą pardavė?
– Pačtorkai kaip pačtorkai, o man – pats galėtum susiprast.
– Reikėjo pirkt pačiam. Kas nedavė? – jau ir Stasiukas supyko, – pačtorka verkdama siūlė. Būtum visus turėjęs.
– Kad ne pats, tai aš būčiau, ko gero, nupirkęs.
– Užteks tų bereikalingų kalbų, – neprašytas sėdosi už stalo Stasiukas, – reikia razumnai pasišnekėt. Sėskim, va, ir susirokuokim. Ir už tuos kailinius ir už tuos pinigus, kur davei, paskaičiuok, kiek tau atrodo reikalinga. Atiduok, kas liko, ir galėsim eiti kiekvienas sau.
– Kai imsi viską skaičiuot, tai pamatysi, kad nelabai kas ir liko, be to, aš ne tam žmogus. Tiesiai sakau, neturiu šiandieną. Pats žinai, juk pavasaris, gal rudenį, kai turėsiu.
– Kaipgi taip, dėde? Juk žinojai, kad reikės man atiduoti? Kodėl taip sakai? Netikiu, kad neturi.
– Atiduosiu, kai turėsiu, nepražus. O dabar neturiu ir gana.
– Visiems turi, o man nėra? Kodėl taip darai, dėde? Kodėl apgaudinėji? Ar dėl to, kad nėra kas mane užstoja? Kad neturiu nieko, kas mane apgintų?
– Nieko neturi, užtat laimingas, kaip mergos vaikas. Tokius pinigus išlošei...
– Kokia neteisybė. Dirbau nuo mažų dienelių be žmoniško valgymo, be tinkamo drabužio. Per nuolatinius darbus neišsimiegojęs visą jauną sveikatą čia padėjau, pasitikėjau. Sakiau, uždirbsiu, turėsiu, o pasirodo liejau prakaitą už dyką.
– Sveikatos aš iš tavęs neatėmiau. Koks buvai sveikas, toks ir išėjai. Ne koliekas, o kad nori gyvent, tai reikia ir dirbt. Už dyką nieks nieko neduoda. Ar aš nedirbu? Pats žinai.
– Dėde, dirbi, tai ir turi, o ką aš gavau tiek metų išdirbęs?
– Sakau, kad atiduosiu. O pagaliau, būtų sarmata ir reikalaut iš manęs. Iš piemenio išauginau į tokį vyrą, tiek gero padariau... Šiandien tu toks bagotas, kad ką tau reiškia tie keli litai?
– Dėdė irgi ne biednas, bet, kaip dabar matau, esi labai nesąžiningas. Ar nebijai Dievo taip nuskriaust žmogų? Juk matau, kad nenori man atiduot. Ne mažas vaikas – viską suprantu. Kad kas būtų sakęs, nebūčiau patikėjęs, o dabar savo akimis pamačiau, koks sukčius ir melagis Ažubalių Musteikis. Visiems pasakysiu, visa parapija sužinos, kad nusukai man dešimties metų algą.
– Pašvilpk. Gali loti, kiek tik nori – niekas nepasikeis. Tu kaip buvai, taip ir būsi bundininkas, o aš kaip buvau, taip ir liksiu Ažubalių gaspadorius Musteikis.

Neilgai Stasiukas su Elziuke gyveno pas tėvus. Pasitaikė, kad žmonės kėlėsi į miestą ir pardavė gerą, neseniai statytą dviejų galų namą. Visai kaimynystėje. Namas su jaunu sodu, nemažu žemės sklypu, ūkiniais pastatais ir nedidele pirtele prie upės.
Nieko nelaukę jie ir nusipirko. Namas erdvus. Viename gale į gatvės pusę patys apsigyveno, o į antrą pastatė stakles. Kai tik nupirko namą, tuoj parsigabeno ir stakles iš Dotnuvos. Išsipildė pagaliau Elziukės svajonė turėti tokias naujoviškas stakles. Didžiulės, gražaus lakuoto medžio staklės užėmė beveik visą antrą namo galą, liko tik vietos apeiti ir priėjimas prie įrenginių. Prie staklių dar gavo daug atsarginių dalių: skietą, šeivų rinkinį, specialias žirkles, mažesnes ir didesnes reples, daug siūlų ir didžiulę knygą su įvairiausiais raštais. Toje knygoje buvo aprašyta, kaip dirbti pradžiamoksliams, kaip pakeist vieną ar kitą dalį, įvairiausios siūlų dažymo gudrybės.
Abi su motina pasitardamos, į knygą pažiūrėdamos pamažu ir atsargiai, bijodamos ko nesugadinti, nesulaužyti darbavosi, kol išmoko.
Darbų iš pradžių ne kažin kas. Praėjo laiko, kol moterys viena nuo kitos sužinojo, kad miestelyje yra kas audžia vienpales staltieses. Išgirsti maža – reikia dar pamatyti. Reikia įsitikinti, ar tikrai taip yra?  Viena kita pabandė, ir tik nuo rudens prasidėjo rimti darbai. Elziukei kuo toliau, tuo geriau sekasi, o Stasiukui pilna darbų sode ir darže. Kaip malonu darbuotis savo sodyboj... Niekas „netulioja“, nevarinėja, nebara.
Apie Musteikį Stasiukas negali ramiai galvoti. Kokių tik nėra žmonių ant to „svieto“. Tai kas, kad sako: „kai turėsiu...“.  Įsitraukęs į darbą pamažu nutolsta nuo tokių minčių ir džiaugiasi taip susidėjusiu savo gyvenimu.