Rytas buvo įprastas: nusiprausiau, persirengiau, pavalgiau ir išskubėjau į mokyklą. Pirmos trys pamokos buvo įprastos, tačiau ketvirtoji man nepakartojama. Pasikeitė mūsų klasės auklėtoja. Kiek girdėjau, senoji išvyko gyventi į Paryžių, bet man tas nė motais. Džiugiausia buvo tai, kad naujoji klasės auklėtoja yra ponia Lakštienė, geografijos mokytoja. Man ji labai patiko, nes buvo šilto ir ramaus būdo. Nors ji nemokėdavo suvaldyti įsisiautusios klasės, tačiau mokiniai ją gerbė ir mylėjo. Bet tai dar ne nuostabiausia, kas įvyko šiandien. Nuostabiausia tai, kad ji leido man dalyvauti klasės vakarėlyje. Net nežinau, iš kur ji sužinojo, kad aš jame negaliu dalyvauti.
– Vaikučiai, vakarėlis jau už dviejų savaičių, taigi darykite greičiau dekoracijas, nes galite nesuspėti, – paragino ji mus.
Po pamokų aš skubiai parbėgau namo, nes norėjau pasikalbėti su mama, kol ji dar neišėjo dirbti. Laiku grįžau, nes ji jau ruošėsi išeiti.
– Ko tokia uždususi parbėgi? Ar atsitiko kas? – apipylė mane klausimais mama.
– Turiu su tavimi pasikalbėti, – paaiškinau jai.

Atsisėdome virtuvėje, mama užsidegė cigaretę. Supratau, kad ji jaudinasi. Mama niekada nerūkydavo prie manęs. Pasirodo, ji irgi norėjo su manimi pasikalbėti. Tačiau pirma kalbėti pradėjau aš. Papasakojau mamai, kad man nepatinka Robertas ir kad aš noriu gyventi su tėčiu. Ji neklausė manęs kodėl, tik ramiu tonu pareiškė, kad supranta mane. Tačiau aš nesupratau jos, ji visada verkdavo, jei aš ką ne taip pasakydavau, tačiau dabar ji buvo pernelyg rami. Paklausiau, ką ji norėjo man papasakoti.
– Aš, Robertas ir Samanta išvykstame. Norėjau tavęs paprašyti, kad pagyventum pas tetą Vilę, tačiau manau, kad jos pagalbos neprireiks.
– Bet kodėl be manęs jūs norėjote išvykti? – paklausiau mamos kūkčiodama.
Atsakymas buvo paprastas: aš nepatinku Robertui. Net negalėjau įsivaizduoti, kad Robertas mamai svarbiau nei aš.

Užlėkusi į viršų ant staigiųjų pagriebiau sukrautą kelionmaišį ir net neatsisveikinusi su mama išbėgau į gatvę. Smarkokai lijo. Nukulniavau į autobusų stotį ir paskambinau tėčiui, kad paklausčiau, į kurį miestą man atvažiuoti. Tačiau tėtis nusijuokė ir liepė man jo palaukti. Netrukus jis pasirodė. Paklausiau tėčio, kas jam juokinga, tačiau pati greitai supratau. Tėtis gyvena tame pačiame mieste, kuriame ir aš. Buvau prisisvajojusi apie naują mokyklą, klasę. Tačiau tėtis gyveno nuosavame name. Į jį įžengiau lyg princesė į puotą.
– Jauku, – pasakiau tėčiui.
– Čia tavo visi daiktai? – paklausė tėtis, rodydamas į mano kelionkrepšį.
Palinksėjau galva. Tėtis palydėjo mane į kambarį. Jis buvo toks neapsakomai gražus. Tvarkingas, su naujais baldais. Mano daiktus tėtis paliko ant lovos ir kažkur išėjo. Aš nedrąsiai pravėriau spintos duris ir pamačiau daug naujų drabužių. Paėmiau dailiai sulankstytą suknelę ir nustebau: dydis buvo toks, kaip mano. Negalėjau patikėti, kad visi drabužiai mano. Tačiau į kambarį užsukęs tėtis tai patvirtino. Puoliau jam ant kaklo. Supratau, kad tėtis – brangiausias žmogus, likęs man šiam pasauly.

Visą vakarą leidome kartu. Gėrėme arbatą, juokavome, kalbėjomės. Su mama nebūtų buvę taip gerai klostęsi, nes ji nuolatos mano nuomonės neišklausiusi smerkdavo mane, o tėtis, jis tik pasakydavo, ką bloga pastebi manyje. Tačiau nesmerkė manęs.
Atsigulusi dar ilgai mąsčiau apie mamą, kodėl ji man tokia žiauri. Atsakymo neradau. Per daug ją mylėjau. Pasislėpusi po antklode dar ilgai verkiau galvodama, kad galiu jos daugiau neišvysti.