Žmonės eina iš protų. Kraustosi
iš namų, perkūnui paliepus.
Rausta smėlis – čia zylių praustasi.
Jauną vėją užsupa liepos.

Čia būgneliais ragauja gaudesį
prašmatnių akordų smaližius.
Jų apstu – visų nesugaudysi.
Jie užpildo ertmes ir plyšius.

Atmintis vėl iškvepia atvejį,
kai gelsvėjanti šviesoforuos
žaižaruoja saulė ir gatvėje
nejučia susigėsta poros.

Jeigu tau staiga pasirodytų,
kad pro šalį plauki, švartuokis –
mudu esam sesės ir broliai tų,
kurie miršta, gimsta ar tuokias.