Bangos ritosi, putojo, niršo ir viena per kitą garsiau barė:
- Tik pažiūrėkite, dar vienas įbrido! Ir kas čia jį kvietė. Visus metus nei nosies, nei akių nerodė, o dabar jūros, matai, prisireikė. Ar tik nebus vargšui galva perkaitusi?
-Oi aš jam įkąsiu, oi įkąsiu,- šiaušdama  baltą keterą šokosi kita. Ir nieko nelaukdama padūkusi pasišiaušėlė taip grybštelėjo savo aštriais ir šaltais dantukais ten aukščiau kelių, taip grybštelėjo, kad tikrai – oi, oi, oi! O dar kita, tik jau daug didesnė, tyčiomis, lyg iš pasalų taip šoktelėjo, kad ne tik per pečius, bet ir per visą galvą persirito. Žinos, kas čia aukščiau visko. Žinos, kad atvažiuojantiems per metus tik vieną kartą, malonaus sutikimo prie jūros nebus.
- Na laiko nebuvo, toli, brangu, - bandžiau mintyse save teisinti.
Tik širdis visai ką kitą sakė:
- Kaltas, gi kaltas esi. Seniai reikėjo važiuoti.
- Tinginys, tinginys! - dar klyktelėjo  praskrendanti žuvėdra.

Ką čia aiškintis, ką čia teisintis, žinoma, kad reikėjo atvažiuoti, seniai reikėjo. Akys gėrė tas beribes tolumas ir niekaip negalėjo atskirti, kur baigiasi vanduo, prasideda dangus. Ir anas, kaip ir jūra, šį kartą buvo toks rūškanas, tamsus ir grėsmingas. Žmogus kartais tikrai turi mesti visus nepabaigiamus darbus, savo paties sukurtus rūpesčius ir atvažiuoti čia, kur amžinomis godomis tarp savęs dalijasi dangus, jūra ir žemė. Atidžiai pasiklausius, ką tarp savęs kalba tos trys galingos stichijos, savi klausimėliai tampa tokie menki, kad jau ir atsakymų į juos nereikia.  

Jūra. Jau kelinta diena šėlstanti, banguojanti ir putojanti jūra. Ji tikrai didelė. Ką ten didelė. Ji, tiesiog, didinga. Taip buvau pasiilgęs ir nustebintas jos nesutramdomos ir nesibaigiančios jėgos,  jos pačių gelmių bangavimo jaudinančio grožio. Virš gelbėtojų namelio plaikstėsi raudona vėliava, bet mažai kas jos įspėjimo paiso.  Stovėjau įbridęs lyg koks stulpas ir negirdėjau pikto bangų burnojimo.  Tik ir bangos, gal supratusios, kad iš to balto „sūrio“ nedaug bus naudos, darėsi vis minkštesnės, vis švelnesnės, kol galų gale jau visai maloniai lyg kūdikį visą visutėlį priėmė į savo jaukų glėbį. Ai, kiek daug pavojų ten, jų vilionėse, pasilikti.

Nežinau kas ką laikė – ar žemė mane, ar aš tą smėlėtą krantą, tik taip buvo gera ištiesti rankas, visu kūnu priglusti prie žemės ir klausyti, klausyti. Nesupratau kas ten vienu metu ne tik ošė, švilpė, šniokštė, bet ir dundėjo, griaudė. Gal taip, palikęs pašiauštas bangas, vienu švilptelėjimu peršokęs smilgų ir karklų kupstus, pušų viršūnes lankstė ir virkdino vėjas. O gal taip aimanavo  bangos, kad niekaip, na niekaip negali peršokti tų smėlio kopų ir padūkti ten toliau, kur tokie žali laukai. O gal taip drebėjo žemė, kad ta nenuorama jūra savo pasileidėlėmis bangomis vis drumsčia jos ramybę. Visokių klausimų kilo galvoje, visokių, kol, manau, radau ir atsakymą.

Tas amžinas jūros ir kranto ginčas – kas šitoje žemėje didesnis, kas stipresnis, kas svarbesnis, kas reikalingesnis? Gi nebūtų to smėlėto, tiesiog auksinio kranto, jeigu nebūtų jūros, jeigu iš savo gelmių ji neiškeltų galybes smėlio ir jo neatiduotų krantui. Bet ji tokia moteriška ir taip įnoringa. Čia dosniai seikėja, čia vėl puola griauti ir su tokiais triukšmais viską vėl gviešiasi susižerti atgal. O krantas gi nenori atiduoti, koks jis bus krantas, jei ta jūra jį vis grauš ir grauš. Tad ir pykstasi, ir barasi. Tik ir jūra nenuovoki. Kam ji būtų reikalinga be kranto, kas ja taip grožėtųsi? Gi neplūsta tūkstančiai ir tūkstančiai žmonių į vidurį okeano, pažiūrėti kaip jis trankosi. Žmonėms reikia jūros, reikia smėlėto kranto, reikia jų ginčo – nesulaikomos, skambančios simfonijos. Kartais krantas ir jūra susitaiko. Tada jūra, lyg paklusni meilužė, pati užmiega kranto glėbyje. Tuomet ir krantas pagražėja, sužaliuoja, pražysta, ant jūros galvos margaspalvį gėlių vainiką  uždeda. Tik tas palaidūnas vėjas. Jam taip patinka sumaištį, triukšmą kelti, kad vėl žadina bangas, vėl gena jas į krantą. O tos, mieguistos ir pasimetusios, pačios nežino ką daro – čia smėlį, čia gintarą  į krantą žeria, o čia vėl viską, ką buvo sunešusios ardo, griauna, naikina. Taip ir tęsiasi amžinasis  ginčas, amžinas kranto, smėlio kopų kūrimas ir toks pats amžinas jų ardymas, griovimas. Tiesa, į jų ginčą vis dažniau bando įsikišti žmogus, bando jūrą ir krantą sutaikyti. Tik žmogaus darbo sukurtos jūros ir kranto paliaubos tokios trumpos, trapios, nepatikimos. Įsidūksta vėjas, pakyla viesulai, uraganai, sudreba jūra, suvaitoja krantas ir gražuolės kopos ištirpsta greičiau negu cukraus gabalėlis kavos puodelyje. O kartais žmogaus pastangos ir padeda, trumpą laiko tarpą palaikydamos tą trapią jūros bei kranto taiką.  

Jūra, krantas, dangus čia, pajūryje, labai svarbu. Tik dar ne viskas. Virš visko stovi, o gal kabo, rieda, sukasi, šviečia, šildo, degina mūsų kaitrioji saulė. Tai ji mus glosto ir nuglosto, priverčia raudonuoti, ruduoti, prisotina tais geraisiais spinduliais, prigamina mums labai reikalingo vitamino D, tiesiog visus padaro gražesniais, jaunesniais, linksmesniais. Žinoma, jei tik tų šiltųjų spindulėlių nepadauginame, nepaskubame jais be saiko mėgautis. Gera, kad karšta vasaros saulė, nesibodėdama baltesnio ar tamsesnio, jaunesnio ar senesnio, lieknesnio ar apvalesnio žmogaus kūno, visus vienodai lepina savo šilumėle. Kas mes be jos? Niekas, pats šalčiausias miręs kosminis vakuumas.

Gera klausytis ne tik vėjo pašvilpavimų, bangų mūšos, bet ir lietaus išsiilgusios žolės šiurenimo, žalio karklo ar tolėliau, į smėlėtą žemę įsikibusios pušies  sekamos pasakos. Kai pridedi ausį prie žemės viską girdi, na beveik viską.
-Kokia ji graži tose varganose kopose, -  pasakiau, kai tarp aštrių viksvų ar smilgų (tiesiog jau nežinau ir kaip tą žolę ir pavadinti) sušvito geltoni, bet tokie smulkūs pienės žiedai. Taip ji čia tiko prie švelniai gelsvos smėlio spalvos.
-Pataikūnas, pataikūnas, - sušlamėjo muilinė guboja. – Pro mane eidamas sakė, kad mano kvapas pats saldžiausias pasaulyje. O grįš į savo sodą ir tą patį kalbės rožėms, bijūnams, jazminams. Čia tik mes gražios, nes stiprios  ir atkaklios, vienintelės sugebame ir smėlyje lašą vandens rasti, kad ir patį mažiausią žiedą sukrauti.

Kažin ką dar bučiau išgirdęs, bet visas linguojančių smilgų ir tik čia randamų gėlių kalbas perrėkė kiti balsai:
-Čeburekai! Karšti čeburekai, kepta duona!
Dar vienas jau kitaip šaukė:
-Alus! Šaltas alus, kas nori šalto alaus?
Šaltas alus būtų gerai, bet čia, kopose, prie jūros – tiesiog būtų nuodėmė piktnaudžiauti alkoholiu. Gal jau vakare, kur nors bare.

Ilgai vakare sėdėjome kopose, laukėme kol iš tamsių debesų į jūros gelmes panirs saulė. Prieš panirdama, kartais ji tokį auksinį taką per visą horizontą nutiesia, kad tik aikčioji ir griebiesi fotoaparato. Taip norisi tą jaudinančią akimirką sustabdyti. Tik juodi debesys niekaip saulės nepaleido. Nesulaukėme mes, nesulaukė jos ir trys bronzinės  „Žvejo dukros“, kurios dar nuo 1982 metų rymo Šventosios pakrantėje. Nieko kito tada neliko, kaip pamėginti tokį ankstyvą vakarą pratęsti kur nors kitur.

Bare, kuris vadinosi tikrai gražiu lietuvišku vardu „Volungė“, skambėjo visai nelietuviškos dainos. Už kurio stalo bebandėme sėstis, visur ausų būgnelius siaubingai virpino iš gerokai pablyškusios rusų estrados žvaigždės Filipovo Kirkorovo repertuaro traukiama „dainuška“ „Arbatine rožė“ („Роза чайная“). Ne ką malonesnis buvo ir iš mūsiškės žvaigždutės Džordanos Butkutės repertuaro traukiamos banalios dainelės posmai „...ir mylėt, kai noriu aš pati!“. Na ką gi, mylėt ar nemylėt, tik ko čia taip šaukti, gi niekas neprievartauja. Vakaro tamsoje tamsusis HBH alus rodėsi visai juodas. Et, kas ten ir besupras, koks jis. Tokia erzelynė.  Dar visai jaunas vyriokas, nieko nesakydamas ant stalo pažėrė porą suvenyrų ir kortelę. Pakėliau kortelę ir perskaičiau, kad jos savininkas yra visai kurčias žmogus, niekada negirdėjo ir negirdi jokios muzikos, tad prašo už penkis litus nupirkti nors kokį suvenyrą ir taip sušelpti vargdienį. Gal ir taip, o gal tai tik graži reketo forma. Na pirkti baltą avinėlį - lyg tai ir prisipažinti, kad tikrai esi avinas. Raudona širdelė būtų lyg nieko. Tik tas užrašas – I love you! Mano Simonai tai tikrai pasirodytų nenuoširdu. Juk moku ir gražiai lietuviškai tą pasakyti. Tad iš piniginės išimu porą litų ir kartu su jais grąžinu jaunuoliui visus suvenyrus. Gal tikrai žmogui kitaip sunku užsidirbti.

Rami Lieknų  gatvelė. Čia ne tik „Volungės“ klyksmų, bet ir jūros ošimo negirdėti. Pas mielą ponią Ziną gali jaustis visai kaip namuose. Ant stalo dega žvakės. Atidarom prancūziško raudono vyno butelį ir .... graži atostogų šventė tęsiasi. Tik už lango kartas nuo karto nušvinta švyturys. Mirksi jis jūroje esantiems žvejams ir primena, kurioje pusėje uostas. Būtų gerai, kad ir mums, kai grįšime į namus, kartais šviesa taip pat nušvistų. Nors mintyse, nors pačiuose gražiausiuose prisiminimuose apie jūrą, jos bangas ir tą neužbaigiamą ginčą su krantu. Visi trys čia jie nuostabūs – ir jūra, ir krantas, ir saulė.

Šventoji