Sekmadienį Stasiukas jau miestelyje. Pirmiausia – į bažnyčią, po to – į paštą.
– Kodėl vakar neatėjai? – nepiktai barasi ant jo paštininkė Veronika. – Aš iš pat ryto viską sužinojau. Pinigus galėsi pasiimti čia pat, vietoje. Niekur nereikės važiuoti.
– Kaip gerai, – apsidžiaugė Stasiukas, – ačiū jums, teta, kad sužinojote. Kai atsiimsiu pinigus, aš magaryčių nepagailėsiu. Ir už rūpestį, ir už tai, kad įpiršot man tą laimingą bilietą.
– Dabar jau laimingas, bet tada niekas nieko nežinojo. Man reikėjo parduoti, ir aš piršau Musteikiui, o ne tau. Nupirkai tu, tai tokia ir buvo tavo laimė. Dabar jau tu bagotas, Dieve, padėk.
– Kol neturiu pinigų rankose, negaliu patikėt. Naktimis nemiegu, – dar pasiguodė jai Stasiukas.
– Pats kaltas. Kad vakar būtum atėjęs, jau būtum atsiėmęs, o šiandien, pats žinai, sekmadienis, bankas nedirba.
– Ateisiu rytoj. Ta viena diena ar tan, ar tan galan.
  Iš pašto Stasiukas – tiesiai pas Elziukę. Nori vaikis pasidžiaugti savo laime. Ji dar nieko nežino. Įdomu, kaip ji sutiks tą naujieną.
Tik įėjęs pro vartelius į sodybą, kur tarnavo Elziukė, sutiko kokių dešimties metų mergaitę, turbūt piemenaitę. Pamačiusi kieme nepažįstamą žmogų, ji stabtelėjo.
– Ar negalėtum man pašaukti Elziukės? – nieko nelaukdamas  maloniai paprašė mergaitės.
– Gerai, aš tuoj, – nusišypsojusi sutiko.
Stasiukui nereikėjo ilgai laukti.
– Jos nėra, ji parėjo namo.
– Ačiū.
„Tuo geriau. Rasiu visus namuose, su visais ir pasišnekėsiu. Su visais iš karto“, – džiaugėsi Stasiukas.
Kai atėjo, stalas padengtas, visi valgo pietus.
– O, svečias, kaip tik pietūs. Prašom sėstis, – pristūmė prie stalo kėdę tėvas.
Stasiukas su visais pasisveikino, padavė ranką ir Petrukui. Sėdi, valgo, apie šį bei tą šnekučiuoja, bet apie savo laimę dar nieko nesako. Laukia, kol visi baigs valgyti.
– O aš šiandien ne šiaip sau miestelyje, – pradėjo Stasiukas pagaliau. – Į paštą buvau užsukęs.
– Į paštą? Kokių reikalų ten turėjai? – kol moterys krausto stalą, palaiko su juo pokalbį tėvas.
– Sužinojau, kaip atsiimti išloštus pinigus.
– Pinigų pavyko išlošti? – susidomėjo tėvas. Ne mažiau susidomėjusios susėdo už stalo ir moterys.
– Laimėjau penkiasdešimt tūkstančių litų. Galvojau, kad reikės į miestą važiuoti atsiimti, bet, pasirodo, kad išmokės ir mūsų bankas.
– Penkiasdešimt tūkstančių... – net išsižiojo tėvukas ir visi kiti baisiausiai nustebę. – Tai tu dabar didelis bagočius... Kaip pasisekė... Velniškai pasisekė... Nėr ką sakyt. Ar jau tikrai viskas aišku? Ar tik atsiimt belieka?
– Ateisiu rytoj ir atsiimsiu. Tik suku galvą, kur reiks juos dėt atsiėmus.
– Iš tikrųjų. Tokia laimė, tokie pinigai, o jau atsiranda ir rūpesčių, – atsitokėjęs nuo pirmo įspūdžio jau šalčiau svarsto tėvas. – Kai tavo toks gyvenimas, savo kampo neturi, gyveni pas svetimus žmones, tai tikrai nėra kur tokių pinigų laikyti.
– Tik jau negalvok pasidėt pas Musteikį, – įsikišo Elziukė. – Pas jį pasidėjęs, pinigus matysi kaip savo ausis.
– O gal galėčiau pasidėt pas jus? – staiga sugalvojo Stasiukas. – Kai mes dabar su Elziuke sugalvojom ženytis, tai jūs man nebe svetimi, o savi žmonės, kaip ir artimi giminės. Gal galit padėt tokioj bėdoj?
– Ne, – netikėtai griežtai atsakė tėvas, – bijau prisiimt tokią atsakomybę. Ar atsitiktų, neduok Dieve, kokia nelaimė, ar vagys, ar gaisras...Pas mus ne vieta laikyti tokius pinigus.
– Tai gal pas kleboną? – pareiškė ir motina savo nuomonę.
– O man atrodo, – pasakė geriau pagalvojęs tėvas, – paėmęs pinigus tuoj pat pasidėk juos atgal į banką, ant knygutės savo vardu. Tegu sau guli. Jeigu ilgiau pagulės tokia suma, dar ir palūkanas geras uždirbsi.
– Man atrodo, kad tėtė labai teisingai sako, – pritarė ir Elziukė. – Pinigai bus saugioje vietoje. Bankas banku palieka. Niekur kitur jiems nebus taip gerai.

Kai sužinojo Musteikis, kad Stasiukas laimėjo tiek pinigų, tai iš pavydo niekur neranda sau vietos. Juk tie pinigai paprasčiausiai galėjo būti jo. Galėjo pats tą bilietą nupirkti. Galėjo neduot Stasiukui tų dešimt litų. Juk neturėdamas pinigų, negi būtų nupirkęs? Galėjo taip baisiai neužsispirti, tiek pinigų tada turėjo... Ką jam reiškė tie keli litai? Bet kai taip padarė – tai jau po visam. Kai prisimena, kaip „pačtorka“ piršo jam tą bilietą, maldaute maldavo, kad pirktų, tai gatavas sau pirštus nusigraužti. Pats nuo savęs nustūmė tokią laimę, kuri beveik buvo jo rankose... Tiek pinigų turėjo kišenėje, o pagailėjo... Tai kvailys paskutinis... Apmaudu dar ir dėl to, kad tuos pinigus Stasiukas pasidėjo banke, neleido Musteikiui prie jų nė prisiliesti... Kodėl negalėjo pasidėti pas jį? Jis tai jau būtų žinojęs, kaip juos sutvarkyti... Atsirado koks rupūžė, paprotino, juk pats nebūtų sugalvojęs. O dabar, kai pinigai banke, neprieisi prie jų taip paprastai...
Dabar jau dieną naktį Musteikis suka galvą, kaip tuos pinigus išvilioti iš Stasiuko. Gal pasiskolinti kartą, kitą po kokį dešimt tūkstančių? Pažadėt dideles palūkanas ar prikalbint nusipirkt keletą hektarų žemės prie jo ūkio? Nors tokia būtų nauda – išplėstų savo ūkį. Bet jeigu sugalvos ženytis ar šiaip išeiti? Norės gi atsiimti... Kaip tada?  Atsiras, kas pamoko, nebijok... Tada tai be teismų neapsieisi. Bet bylinėtis jis nebijo: nuo mažens augino, rengė, valgydino, rūpinosi tiek metų, priklauso ir jam, kaip globėjui, už išlaikymą ir panašiai...
„O gal? Ar ne geriausia būtų apženyti jį su Stepute?“, – netikėtai šovė jam į galvą mintis. „Ir greitai, kol dar visi pinigai tebėra.“
Su ta mintim Musteikis kaipmat susigyveno.
– Taip, tik taip bus geriausia. Užkurys su penkiasdešimčia tūkstančių pasogos. Čia tai bent... Kito tokio per kelis valsčius nerasi. Kad ir iš stambiausio ūkio, tokių pajamų niekas neturi. Apie tokius pinigus tik pasvajot gali, o čia kaip padėta... O ir bernas kaip bernas, kai suaugo. Su tokiu užkuriu gali rokuotis kaip tinkamas, tvarkytis ir toliau, kaip iki šiol. Savo vietą žino, darbą moka, netinginys, klusnus, visas ūkis, visa tvarka – mano rankose. Su tokiu galėsi daryt, ką norėsi. Niekada neprieštaraus, niekada nereikalaus. Trūks, plyš – tie pinigai turi likti namuose, o kad kitaip neišeina, reikia daryt, kaip išeina.  Kai jau kalba eina apie Steputę, reikia pasikalbėt ir su motina. Reikia pasižiūrėt, ką ji apie tai galvoja, reikia paprašyt pagalbos. Reikia gi kaip nors paruošt ir pačią Steputę. Klausimas, ką ji pati pasakys? Mergaitė neprasta, tokio ūkio paveldėtoja, mato į save atkreiptus ūkininkaičių žvilgsnius, jaučiasi pranašesnė už kitas, jau priprato vaikščioti iškelta galva. Gal ir vaikiną turi kokį nusižiūrėjus? O čia – Stasiukas. Nusmurgęs piemenukas, visų pastumdomas pusbernis, tėvo užguitas bernas. Ar jai tekėti už jo ? Tačiau...
  Nujaučia Musteikis, kad bus nelengva, bet darys viską, kad sumanymas nenuieitų niekais, o kai dėl Stasiuko, tai jis visai ramus. Kas nenorės tokios merginos, kaip Steputė, sau į žmonas.
Vieną sekmadienį Musteikis tyčia niekur nevažiavo, liko namuose.  Berną išsiuntė su arkliu į ganyklą, Steputė su jaunimu pėsčiomis išėjo į bažnyčią, o žmonai liepė padengt staliuką klėtyje.  Liepė papjaustyt lašinių, kumpio, skilandžio, sūrio, iškept kiaušinienės ir viską atnešt į klėtį. Kai karšta kiaušinienė buvo atnešta, Musteikis pašaukė Stasiuką.
Stasiukas jau ruošėsi eit į kamaraitę prigult, kai išgirdo Musteiko balsą.
–Dėde, ar mane šaukei? – atėjo jis iki prieklėčio, kur atsegiotais marškiniais jo laukė Musteikis.
– Einam į klėtį, ten mažiau musių, – pakvietė jis Stasiuką. – Tu sėsk, o aš einu įleisiu alaus. Tuoj grįšiu.
Stasiukas įėjęs apsižvalgė. Ant stalo lašiniai, skilandis, keptuvėje dar tebečirškia kiaušinienė. Kam visa tai? Jis nedrįsta sėstis, stoviniuoja, laukia, kada kas dar pasirodys.
– Ko stovi? Ko nesėdi? – grįžo Musteikis su ąsočiu alaus. – Išgersim po stiklinę su puta, prieš valgį.
– Ar, dėde, svečių lauki?
– Sėsk ir būsi svečias.
– Koks čia svečias. Matomės kasdieną... Ir šiandien jau nebe pirmą kartą.
– Ir dar koks, ne bet koks, o brangus svečias.
Stasiukas stebisi: „Nuo kada jis Musteikiui toks brangus pasidarė?“.
– Dėde, juokus kreti, – sako Stasiukas ir ima iš Musteikio rankų stiklinę. Išgėrus kad pašoko noras valgyti. Nors per pietus prisrėbė barščių, bet dabar, matant tiek gėrybių ant stalo, burną užliejo seilės. Jis smeigia lašinių, skilandžio, atsignybia iš kepuvės kiaušinienės, be to, ir Musteikis vis ragina.
– Valgyk, valgyk, – vis ragina, dar ir alaus vis įpila. – Dabar arčiau prie reikalo, – pagaliau pradeda jis. – Kad tu žinotum, Stasiukai, kokį aš tau turiu pasiūlymą, – sako Musteikis. – Kaip čia pasakius, gal tau pasirodys keistoka – pats tėvas piršlys. Jeigu kam kitam, bet kai čia tarp mūsų, savų... Kaip tau mūsų Steputė? Kaip sakai?
– Žinau aš jūsų Steputę nuo mažų dienelių, ji man kaip tikra sesuo. Man ji visą laiką gera, nieko negaliu pasakyt.
– Tas tiesa, buvo laikas – buvot maži, buvot vaikai. O dabar suaugot. Tu jau vyras, ji mergaitė. Atrodo, kad tų pačių metų?
– Man jau tuoj dvidešimt du. Nežinau, kiek Steputei.
– Pačiam dvidešimt dveji, o ir Steputei panašiai. Metas ir apie ženatvę pagalvot.
– Ir aš taip manau, – prisiminė Stasiukas Elziukę.
– Na, matai, ar aš nesakiau? – Musteikis linksmas. – Ženykis Steputę, nieko nelaukęs. Palaiminsiu. Būsi ant visko gaspadorius.
Stasiukui skilandis įstrigo gerklėje.
– Ar man Steputę, dėde, perši? – pagaliau suprato Stasiukas.
– O ką, ar negerai?
– Tai tik dėdės išmislas, o ji pati niekada netekėtų už manęs...
– Baikos, – numojo ranka Musteikis, – o kuo tu prastas? Jaunas, sveikas, stiprus vyras. Visi žinom, koks tu darbininkas. Nė viena neapsigautų, už tokio ištekėjus.
– Ne jaunikis aš Steputei ir tiek. Dėde, ir pats žinai, kam dar perši?
– Už tai ir peršu, kad žinau, ką darau. Tik gero jums abiems noriu.
– O, be to, aš jau turiu merginą...
Dabar jau baisiausiai nustebo Musteikis.
– Nepanašu... Iš kur tu ją ištraukei?
– Elziukė, ji sutiko už manęs tekėti. Paskutinius metus tarnaujam. Rudenį aš baigiu savo  tarnybą, ji – savo, o pavasarį ženijamės.
Musteikis nebeatgauna žado. Jis tik žiūri į Stasiuką išpūtęs akis, bet nieko nemato. Atrodo, jis taip gerai viską sumąstė, taip gudriai sugalvojo, o štai – atsirado dar ir už jį gudresnių... Kažkokia niekam tikusi nabagė sugebėjo jau apsukti bernui galvą, anksčiau už jį suskubo nusičiupti, sudoroti...Ko, ko, bet jau šito Musteikis tikrai nesitikėjo. Jeigu abejojo, tai tik dėl Steputės. Ši tai jau tikrai pasišiaušė, kai sužinojo apie savo tėvo užmačias. Dėl Stasiuko jis visai buvo ramus. O dabar – še tau, kad nori. Jautėsi ne tik nusivylęs, bet ir įžeistas.
– Matai koks paršas, nenori jis Steputės, – bet pasiduoti nenori. Mažumą atvėsęs, atsitokėjęs, dar bando perkalbėti Stasiuką.
– Kaip čia dabar taip greitai? Ar gerai pagalvojai?
– Ne dabar. Aš jau seniai ją myliu. Dabar tik dėl vestuvių susitarėm.
– Negi ji tau geresnė už mūsų Steputę? Tu tik gerai pagalvok, ką darai? – graudeno Musteikis Stasiuką. – Gerai žinau aš tas samdines. Tai prie ūkininkaičių stengiasi prisiplakti tarnaudamos, kitą kartą net pačiam gaspadoriui suka galvą ar kaip kitaip žiūri sau naudos... Taip ir čia. Ne tavęs, o tavo pinigų jai reikia. Išpūstys ji tuos tavo pinigėlius, nespėsi nė apsidairyti. Pati ubagė ir tave paleis ubagais. Du piemenys. Ar bent išmanot, ką reiškia tokie pinigai? Tvarkyt tokius pinigus reikia turėt proto, vyruti. Visai kas kita, jei apsiženytum Steputę. Į mūsų ūkį įdėjus tuos pinigus, oho, ką galima padaryti. Pripirkus hektarų žemės, technikos – iš karto dvarininkas. Ant viso valsčiaus nebūtų tau lygių.
– Neįkalbėsi, dėde, aš žodžio nemainysiu, – visai griežtai atkirto Stasiukas. – Gyvena žmonės ir be žemės. Mes irgi gyvensim.
– Bet viskas laikina, o žemė amžina, – nenusileido Musteikis. – Paskutinį kartą sakau, paklausyk mano patarimo, – jau trūksta jam kantrybė, – vesk Steputę, kol nevėlu, o tai sakau tau – gailėsiesi. Pirštus nusigrauši, bet bus po visam.
– Ne, dėde, – tvirtino savo Stasiukas. – Mes, ko gero, nė pavasario nelauksim. Baigsim darbus, atsiimsim algas ir tuoj po Naujų metų ženysimės.
Musteikis visai neteko vilties prikalbinti Stasiuką.
– Na, tai tada skalsu kalbos. Matau, kad nėra ko daugiau mums su tavimi šnekėtis, – pagaliau pasidavė jis. – Norėjau tik gero, norėjau žmogum padaryt, bet jei nenori, tai kaip sau nori. „Su durnu – du turgu“. – Žinokis...