Saulėta karšta diena. Mes gulime po medžiu. Žiūrime į lapus, klausomės vėjo. Aš, nedidelio miestelio varpininkas, ir Nežmogis – tiesiog naujas mano draugas. Nežinau, kiek laiko mes tylime, aplamai nemėgstame kalbėtis. Nebent tada, kai many gimsta kokia nauja mintis ir tarsi tirpsta iš noro būti garsiai pasakyta, kad ją aiškiau suprasčiau, nors ir pilną skylių. Lyg vienas mūsų būtų mokinys, o kitas – mokytojas, toks ypatingas buvo mūsų bendravimas. Dažniausiai jo žodžių nesuprasdavau, mano suvokimą lydėdavo prastas rezultatas, lyg sapno aiškinimasis, tačiau aš galėdavau nejudėdamas gulėti net keletą valandų, kad klausyčiausi jo keisčiausių atsakymų.
Imkime vieną paveikslą:
– Žmogumi juk gimstama. Ištikrųjų, – po ilgos tylos prabylu aš, – nereikia daug galvoti. Žmonių švaizda vienoda, – sakau gulėdamas ant nugaros po to, kai ne vienas pilkas debesis praslenka virš medžių viršūnių.
Vienok tie debesys galėtų susidrumsti, kai šakos įsmenga, panyra, jausdamos šaltį.
– Tai todėl, kad savo tobulą išvaizdą atsineši iš gamtos motinos. Toks ir lieki, koks gimei. Pavidalai kieti, jie ne debesys, – Nežmogis ieško reikiamų žodžių, tai akivaizdu. – Tik viduje kažkas keičiasi. Auga į aukštumą, tolimą visatą, groja harmonijoje, o kartais krenta į apačią, pačią juodžiausią bedugnę, vienu metu atrodo tobula-netobula...
Nors tuo metu žvelgiu į dangų, matau, jame gyvena dalis manęs, mano suvokimo.
Tariau jam:
– Tu matai tą šviesą?
Girdžiu:
– Kai dienos juodėja, mintys sunkėja, viskas kartėja, žmonės liaujasi teikti vieni kitiems džiaugsmą. Atsiranda gyvenime bjaurumas ir visų kitų žmonių engimas, visko, kas yra kitų – jų.
Atsisuku į jį, beveik snūduriuojantį.
Mes tysome žolėje, žvelgiame į debesis, jie slinka vienas paskui kitą. Tai ta akimirka, kurią dievinu. Laikas, skirtas man, kada jo minčių pasaulis įsileidžia mano pasaulį.
– Žmogus yra teorija, – jis tęsia. – Mokslas, kurio nesuprantu, nesuvokiu. Nemėgstu.
– Nenori būti žmogumi?
Atsimerkia atsisukęs į mane.
– Taip, nenoriu.
– Bet klaidinga būtų manyti, kad žmogus – kažkas betiksliška, – paprieštarauju. – Tarsi nieko nepatiri, gyvendamas su kitais žmonėmis?
–  Atrodome kaip žmonės, – atsakė. – Tokia iliuzija egzistuoja. Aha, – nusišypso prasižiojęs.
Nežmogio akys pilkos ir atviros lyg veidrodžiai į viršų. Kūnas didelis, persisunkęs žemės kvapo, užstoja debesį. Akimirką susigūžiu ir nebenoriu daugiau jo matyti.

Bandžiau Nežmogį suprasti viduryje savo tamsybės. Lyg tyčia niekas į galvą nelindo, joks kitas klausimas. Pagalvojau, kad jo ir mano jėgos yra nelygios. Staiga suvokiau, kad kalbamės apie santykį kūno ir sielos, kas niekados nebus suprasta iki galo – gyvą orą, saulę, visus savo troškimus, savo jėgos turinį, todėl kalbėti neprivalau.

Atsistoju ir neatsisukdamas patraukiu į atgal į savo varpinę. Artėjo vakaras. Manęs laukė pilna aikštė žmonių. Prie bažnyčios kapinėse kažką laidojo. Kūnas buvo uždengtas storo audinio audeklu, aplinkui raudojo parkritusios moterys, verkė jų vaikai, vyrų veidai bylojo apie netektį.
Aš galvojau, kad tik nesusipilčiau skambindamas varpais.