Pro langą žvilgčiojo didelis kaip blynas mėnulis. Mažame kambarėlyje ant mažutės kėdutės pasviręs sėdėjo pilkšvas siluetas. Tai Kamilė. Mergaitės galvelėje šią ypatingą naktį kirbėjo tik viena mintis - kada ateis Kalėdų senelis. Visi namai snaudė tyloje. Sieninis laikrodis virtuvėje mušė dvyliktą. Mažylės akutės lipo, miegas savo šydu jau gaubė žemę. Nemiegojo tik mergaitės žaislai – kiškis be ausų ir meškiukas su išplėštu pilvu. Mėnulis vis slinko dangumi. Į langą papūtė vėjas ir mergaitė susigūžė. Pro sudaužytą stiklą ji iškišo rankutę ir gaudė snaiges, kurios it balti pūkeliai leidosi iš žvaigždžių rankų. Kambaryje darėsi vis vėsiau, todėl mergytė apglėbė savo pagalvėlę ir dar labiau susigūžė. Kamilė norėjo valgyti, nes Kūčių vakarienė šiais metais nebuvo itin gausi – ant stalo tebuvo lėkštė kopūstienės, likusios nuo praeitos savaitės, kelios riekės juodos duonos ir sušalęs obuolys. Mergaitė buvo su plonyte suknyte, nes nenusirengė jos po vakarienės, kadangi nei mamos, nei tėčio jau nebebuvo namie. Jie tikriausiai švenčia, kaip visada. Mergaitė nebijo būti namuose viena. Jau priprato. Lauke sukiauksi mažas šuniukas, mergaitė neramiai pasimuisto ir ima snausti. Sapnuoja dovanėles. Anais metais gavo šokoladinį besmegenį ir kojines. Kažin, ką šiemet gaus? Ji svajojo apie lėlę. Arba apie pasakų knygelę. Mergaitė pabunda, kai parsivelka tėvas. Girtas, aišku. Ji nubėga pas jį tikėdamasi išvysti Kalėdų senelį. Tėvas grubiai pasodina Kamilę ant kėdės ir pakiša maišelį. Dovanos. Mergytė greit kiša mažą sužvarbusią rankelę į vidų. Ištraukia sutirpusį saldainį ir mašinėlę. Keistas tas Kalėdų senis, pamąsto mergytė, ir padeda mašinėlę po nudžiūvusia eglės šaka.