Gerokai po Velykų Musteikis ir vėl turguje ir, žinoma, su Stasiuku. Reikia parduot karvę. Galėjo pasakyt žydeliui, būtų iš namų nupirkęs. Bet karvė gera, pieninga, dar nesena, tik šešių veršių. Gaila atiduot mėsai. Gal kas nupirks dėl pieno? Ir neapsigaus. Iš jos pačios telyčaitės Musteikiai užsiaugino jauną gražią karvutę. Bus neblogesnė už motiną. Tą jauną ir pasiliko, o senesnę reikia parduot. Musteikis nelinkęs bandos didinti. Laiko tik tiek galvijų, kiek gali paruošti pašaro žiemai. Kas iš to, kad, palikus daugiau, pritrūksta pašaro? Karvės sulysta, pasišiaušia, sunkiai veršiuojasi. Pavasarį, kol atsigauna ant žolės, sumažėja pieno, nėra ko net į pieninę statyti. Kai pašaro daug, karvės sveikos, gražios ir per žiemą pieno netrūksta.
Pardavęs karvę Musteikis užsuko į krautuvę šio bei to nusipirkti., o Stasiukas liko laukti ratuose. Iš tolo pažinęs arklį prie vežimo atėjo girininkas:
– Kur gaspadorius? – nė nepasisveikinęs drūtu balsu paklausė.
– Nuėjo į krautuvę.
– Einu paieškot, – apsisuko eiti, o čia Musteikis, šnekėdamas su kažkokiu Stasiukui nepažįstamu vyru, ėjo priešais.
– Kad tu žinotum, kokį užkurį turiu tavo Steputei... Neklausk, – pusgarsiai šnekėjo jis. Razumnų tėvų,  gyvenimas ne prastesnis už tavo, o pinigo kaip šieno. Sakyk, kada atvažiuot?
– Bile kokio man ir nereikia. O Steputei neskubu. Jauna dar, paspės.
– Bet tokio jaunikio paleist negalima. „Pratrotysi“ –  daugiau nė su žiburiu tokio nerasi.
– O, ir ponas Adomas šiandien miestelyje? Sveikas, seniai bemačiau. Ko neužeini? – pasisveikino Musteikis su girininku.
– Pavasaris, darbai spaudžia. Atvažiavau su seniūnu, bet jis kažkur prasmego. Visur išvaikščiojau – niekur nerandu. Ar parveši namo?
– Būtinai, bet gal dar užsukam į arbatinę? Išgersim po stiklelį, užkąsim. Piršlį, va, reikia pamylėt. Tegu man gero užkurio paklausinėja.
  Musteikis pirkinius sumetė į vežimą ir Stasiukas apgręžė arklį.
– Na, dabar tai „ūlioj bitelė“. Kai prasidės, tai be vidurnakčio neišvažiuosim, – atsiduso Stasiukas. – Reikia tik žiūrėt, kur įsispraudus būtų galima numigti. O ko čia ieškot? Kai dabar nešalta, galima ir čia pat, ratuose, prisidengus gūnia.
Iš arbatinės išgriuvo ne visai vidurnaktį, bet gerokai sutemus. Ir dar nenusigėrę iki griuvimo. Nors ir šlitiniuodami, bet savo kojomis atėjo iki vežimo. Musteikis su girininku užsikraustė ant sėdynės, piršlys sėdosi skersai ratų ir per „drabynas“ iškišo kojas. Stasiukas priekyje įsitaisė ant lentelės ir paėmė vadeles. Arklys, per dieną išstovėjęs ir snaudęs, išrietė sprandą ir neraginamas nuskuodė per miestelį.
– Prie pašto sustok. Laikraščius reikia paimti. Gal ir laiškas koks bus nuo Agnutės, – perspėjo Musteikis Stasiuką. Kai prie pašto sustabdė arklį, Musteikis sutingęs snūduriavo ir nerodė jokio noro išlipti.
– Tai einu aš, – sako Stasiukas lipdamas iš ratų. – Dėde, palaikyk vadeles, – įspraudė jis Musteikiui vadeles į rankas, – laikyk stipriai, kad nusistovėjęs arklys neimtų pats bėgti.
– Gerai, tik nebūk ilgai.
– A, tai tu, Stasiuk? – nė kiek nenustebo ir nepasipiktino „pačtorka“, kai, atidariusi duris, pamatė tokį vėlyvą lankytoją. – Įeik. Va, čia jūsų laikraščiai. Daugiau nieko nėra. Beje, – staiga prisiminė ji, – yra laimėjimų lentelė. Gal nori pasitikrinti bilietą?
Stasiukas pasičiupinėjo kišenėlėje.
– Tai duok, teta, tiktai greitai. Pažiūrėsim.
Ji pro langelį padavė jam lentelę, pastatė arčiau lempelę, dar pakėlė dagtį, kad būtų šviesiau ir geriau matyti.
Stasiukas netruko akimis perbėgti skaičius, kai paskutinėje eilutėje pamatė savo bilieto numerį. Kraujas taip ir plūstelėjo į smilkinius. Stasiukui pasidarė karšta ir jis atsilošė lyg gavęs smūgį į galvą.
– Teta, atrodo, kad yra mano numeris, – negalėdamas patikėti padavė jai lentelę su bilietu patikrinti. – Pažiūrėkit jūs. Aš gal apsirikau.
Ji paėmė iš Stasiuko lentelę, bilietą ir kartu su lempele nusinešė prie stalo.
– Viešpatie, tikrai tavo numeris, – stvėrėsi ji už širdies. – Be jokios abejonės, vaikeli, laimėjai penkiasdešimt tūkstančių litų. Tai Dievas tau taip davė už gerą tavo širdį.
– Tai ką man dabar daryti? – negali atsipeikėti Stasiukas.
– Kaip greičiau atsiimti pinigus. Ne vėliau, kaip per savaitę. Kitaip gali pražūti.
– O kur tie pinigai? Kas man juos atiduos? – nerimavo.
– Manau, kad mūsų bankelis. O jei ne, tai gali tekti važiuoti į apskrities miestą. Rytoj aš viską sužinosiu. Ateik anksčiau ir pasiimk pasą. Be paso nieko nebus.
Stasiukas prie vežimo grįžo lyg ne savo kojom. Norėjo tuoj pat pasidžiaugti dėdei Musteikiui, bet, geriau pagalvojęs, susilaikė. Kol neatsiėmė pinigų, nėr ko girtis. Maža kas gali būti ne taip, maža kaip dar gali nutikti, tada tik apsijuoksi prieš visus.
– Kur buvai taip ilgai? – nepatenkintas Musteikis. Kol vadelės rankose, jis negali snausti, o ir girininkas knarkdamas vis griūva jam ant peties ir verčia iš sėdynės.
Stasiukas vėl priekyje ant lentelės, vadelės rankose, arklys į namus pats bėga nestabtelėdamas, o Stasiukui galvoje pilna visokiausių minčių. Čia apsidžiaugia, čia vėl abejoja. „Kad tik greičiau sulaukti rytdienos. Bet vėl... Kaip paaiškinti, kad jam nei iš šio, nei iš to darbo dieną reikia būtinai į miestelį? Neleis Musteikis – dirbti reikia. O gal palaukti sekmadienio, tada nueit pas pačtorką, viską sužinot ir jau pirmadienį galėtų pasisakyt atvirai, kokie reikalai jį spaudžia.“
Užsigalvojęs Stasiukas nė nepamatė, kaip užvažiavo ant akmens, gulinčio viduryje vieškelio. Velnias čia jį pakišo. Kai ryte važiavo, tarytum nieko nebuvo. Vežimas pašoko, susvyravo, pakrypo ant šono. Tuoj tuoj virs, bet, laimė, vėl išsitiesino ir Stasiukas vos sulaikė išsigandusį arklį.
Girininkas užgriuvo ant piršlio, Musteikis griebėsi už sėdynės ir šiaip taip išsilaikė nenuvirtęs. Atsisėdęs užriko ant Stasiuko.
– Žiūrėk, kur važiuoji, žioply, – keikėsi jis, – nedaug trūko, kad vežimas būtų apvirtęs.
– Velnias, – burbėjo bandydamas atsikelti girininkas, – kas čia buvo?
– O aš toliau jau nevažiuosiu, – išsimurgdęs iš po girininko pasakė piršlys. – Man ir nuo čia nebetoli iki namų, – ir, persiritęs per griovį, svirduliuodamas patraukė per pievą.
Kai viskas nusiramino, Stasiukas greičiau pavarė arklį ir staiga kad sušuks girininkas:
– Stabdyk, stabdyk arklį, akį pamečiau!