Pamėlusiomis rankomis
įprasminsiu bevardę
savo būtį
ledinėj pasakoj,
puoštoj ne rožiniais,
o akmeniniais aitvarais.
Karštu žvilgsniu
tirpdysiu
nerimu užnuodytą
ramunę.
Nuplėšytais lapeliais,
vėjui išmestais.
---------------------------
Įlašinsiu į saldų
medum aplietą melą
kelis citrinos sulčių
lašelius.
Ei! Nesiraukyk!
Juk sveika.
Mmm... šviežia citrina
ir medus.
---------------------------
Aprūkęs stiklas
vėl nerodo nieko.
Jį plovė snaigės, saulė,
ne lietus.
Drugiu vėl
nebegrįšiu į tikrovę.
Atsidaviau jau vėjui,
bet jam aš -
per sunkus...