Per karštą ir pritvinkusį kambario orą matosi, kaip gatvėmis eina žmonės. Vieni, ar būreliais. Šiandien penktadienis. Turbūt daugelis mąsto apie pabėgimą iš prisitvenkusio, neskanaus pro ir aplinkos į ten kur gali akimis piešti pačius gražiausius širdžių eskizus.
Turbūt kiekvienas trokštame tą daryti. Tai yra nepakartojama. Tik reikia rasti „teptuką“.
Einant apšnerkšta laiptine, kur daug kasdien numindžikuoja žmonių. Aukštyn, žemyn. Su nešuliais, ar be jų. Dvejom, ar keturiom... bjauriausia, kai joje pristingi oro, nes per daug alkoholio ir cigarečių dūmų kvapo.
Besivalkiojanti šiukšliadėžių ekspertė – katė. Perkreiptu snukučiu, nes spėju gavo begalę kartų su pagaliu nuo gatvėje belakstančių berniūkščių. Ji pažįsta ir žino ką reiškia žiūrėti į vienišas valkatas, kurios ieško to pačio ko ir ji. Na beveik to pačio...
Basa mergaitė per paskutinę, dar neišgaravusią balą brendanti. Pasimetė, išsigando manęs. Pilnos rankos molio, kažką bandanti sukurti savo mažais pirštukais. Kūrėja... Kokia jos ateitis?
Spėju šiukšliadėžių katė to nesulauks. O ir visi kiti galvoja tik apie save ir jos nemato.
Nespėjau apsižvalgyti ir ji nubėgo... Gerai, kai ji gali išbėgti ir tų laiptinių ir dar džiaugtis paskutine purvo bala.
Sunkiai vėl bekopiant laiptais į viršų. Keista, taip ir nesuvokiu. Sulaukti virš 80 metų yra daug, ar mažai? Kažin žiauru, ar ne žiūrėti, pasimetusiomis akimis ir nežinoti ką atsakyti? Jauties toks mažas.
Tik bėgančios ašaros nykstant kūnui ir gęstant gyvybei. Nebegirdimi balsai, tik kalbančios akys bėgioja, ieško žmogaus, kuris viską žino ir pažįsta. Abejų silpnos rankos, bet dar gali savo gyvenimo žmogui paduoti vandens stiklinę. Keista, aš irgi esu ištroškęs. Paprašau vandens. Noriu kartu verkti su ja. Tiesiog, ar galima sakyti, kad kitaip ir nebus? Ji pati tepasako pirmiau už mane „gimstam ir mirštame“. Tiesa...
Vėl žmonės, gatvės.
Kodėl ištiestos rankos į pasaulį viską ima, bet širdis lieka neatverta?
Nori šnekėti, bet uždaryta.
Piešti, bet nerandi ką ir kam.
Kodėl bėgantys debesys plaukia, bet lieka vaikštantys vieniši žmonės?
Besileidžiančios saulės ir tiksintys laikrodžiai pamirštame kambaryje.
Aš žinau, kodėl nemėgstu kačių, nes trinasi ir bando išpešti iš tavęs sau gyvenimo patogumus.
Ar visgi įmanoma baigti, ar pradėti piešti širdžių eskizus?..